Vasara – atostogų, kelionių ir bendruomenių švenčių metas. Girėniškiai pasirinko galimybę keliauti. Bendrakeleiviais pasikvietėme Ritinių bendruomenės narius ir mums prijaučiančius šakiečius. Saulėtą šeštadienį visi pradėjome kelionę į zanavykų retokai lankomą Kelmės kraštą.
Pirmas sustojimas ir kojų pamiklinimas buvo ėjimas pėstute prie Kriaučiaus akmens. Visiems norėjosi jį pamatyti savo akimis, nes TV laidoje „Auksinis protas“ buvo klausimas apie Kriaučiaus akmenį. Masyvus riedulys guli beveik ant aptakios 157 m aukščio kalvos viršaus ir yra trečias pagal dydį Lietuvoje. Riedulio ilgis – 7,84 m, plotis – 7,65 m, aukštis – > 4 m, svoris – apie 600 t ,didžiausia horizontali apimtis – 23,2 m. Drąsesni net surizikavo palūžusiomis kopėčiomis ant jo užlipti.
Tęsdami kelionę ir grožėdamiesi kalvotomis vietovėmis, pamatėme Kražių bažnyčios bokštus. Kražiai, nedidelis Žemaitijos miestelis yra seniausia Kelmės rajono gyvenvietė. Kražių žemė pirmąkart paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo rašte. Per Kražius vingiuoja Kražantė. Kražiai išsiskiria ne tik savo istorija, bet ir kultūros paveldo objektų gausa.
Pirmiausiai apsilankėme vėlyvojo baroko stiliaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, kuri garsi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Šioje bažnyčioje vykę vietinių gyventojų susirėmimai su caro kazokais, kurių metu buvo pralietas tikinčiųjų kraujas vardan savo tikėjimo ir laisvės, į istoriją įėjo Kražių skerdynių vardu.

Gidė papasakojo apie reikšmingiausią istorinį, architektūrinį paminklą Kražiuose – Kražių jėzuitų kolegiją, įkurtą 1616 m., ilgainiui išaugusią į svarbų Žemaitijos švietimo ir religinio gyvenimo centrą. Iš 22 pastatų ansamblio iki šių dienų išlikusiame pietiniame ansamblio pastate yra įsikūręs Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centras. Moderni ir šiuolaikiška, daugiafunkcė kultūros įstaiga apjungia kultūros centro, bibliotekos, muziejaus padalinius, parodų ir konferencijų salę, turizmo informacijos centrą bei viešųjų paslaugų (apgyvendinimo) sektorių į vieningą struktūrą, siekiančią išsaugoti ateities kartoms buvusios Kražių jėzuitų kolegijos tradicijas.
Užkopėme 50 pakopų lauko riedulių laiptais į buvusią pagonišką alkvietę – Vytauto kalną, kuriame XV a. pradžioje Didysis kunigaikštis Vytautas pastatydino vieną pirmųjų krikščioniškų bažnyčių Žemaitijoje - Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią. Bažnyčios nebėra, bet tebestovi varpinė, pastatyta iš griūvančios jėzuitų bažnyčios sienų plytų. Grožėjomės Kražių panorama, šalia stūksančiu legendomis ir pasakojimais apipintu Medžiokalniu, kurio grožis įkvėpė garsųjį Europos poetą Motiejų Kazimierą Sarbievijų, kuriame ilsėjosi karalius Žygimantas Augustas ir net Anglijos karalienė Katrina Suffolk. Čia menamas šventasis ąžuolas – iš po kurio šaknų tryško šventas vanduo, netoli jo kūrenosi šventoji ugnis ir stovėjo deivės Medeinės šventykla.
Gidės palydėti, aplankėme Stupkalnį, kur 2022 m. pastatyta pirmoji Lietuvoje budistinė Stupa – Budos nušvitimo simbolis. Stupos primena apie kiekvieno žmogaus tobulėjimo galimybę, nesvarbu, kuriai religinei tradicijai žmogus priklauso. Nuo čia, kaip ant delno, matėsi M. K. Sarbievijaus kultūros centras, bažnyčia, vandens telkinys, kur bendruomenės rūpesčiu įrengtas ir sutvarkytas paplūdimys su pavėsinėmis, persirengimo kabinomis.
Įvažiavome į Užvenčio dvaro teritoriją. Liepų alėja nuveda tiesiai prie ilgo ir plataus pastato su dviem įėjimais pagrindiniame fasade. Daugiau kaip 300 metų turintis namas buvo suręstas iš tvirtų rąstų, senajai Žemaitijai būdingos architektūros. Dabar sename dvaro pastate įsikūrusios 8 užventiškių šeimos. Ir tik prie namo sienos pritvirtintos dvi atminimo lentos mena, jog čia gyveno Marija Pečkauskaitė (1887–1898) ir Jonas Smilgevičius (1912–1942).
Užvenčio dvaras tuo ir garsus, kad čia 1887–1898 m. gyveno rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Čia prabėgo patys geriausi rašytojos metai, čia ji sėmėsi įkvėpimo ir patiems vertingiausiems savo kūriniams. Vėliau dvaras priklausė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Smilgevičiui (1870–1942).
Apie Užvenčio vandens malūno ir spirito varyklos pastatą istoriniuose šaltiniuose minima, kad jau 1759 m. Užventyje veikė malūnas ant Ventos upės ir bravoras. Restauruotame Užvenčio dvaro svirne įsikūręs kraštotyros muziejus. Nuoširdus ir įtaigus gidės pasakojimas apie Marija Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą – bajoraitę, mokytoją Žemaitijos dvaruose, lyrinės psichologinės prozos pradininkę lietuvių literatūroje, vieną pirmųjų profesionalių rašytojų vaikams, vertėją, labdarę, altruistę - nepaliko nei vieno abejingu.
Pakeliui aplankėme Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. 1997 m. rugpjūčio 28 d. buvo įregistruota nauja Lietuvos religinė bendruomenė – Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas. Į naująjį vienuolyną Palendrių benediktinai įsikėlė 2001 m. rudenį. Kaip pasakojo vienuolis, vienuolika šiuo metu gyvenančių vienuolių pasirinko ir visą savo gyvenimą paskyrė Dievo ieškojimui. Jų įžadai yra malda, darbas ir tyla. Visi norintys gali eiti į vienuolyno bažnyčią ir melstis kartu su vienuoliais. Vienuolyne priimami šv. Mišių užsakymai norimomis intencijomis.
Sustoję pakelėje, bendra vakariene, gimtuvininkių pasveikinimu, padėkomis, mįslių minimais „užviršavome“ kelionę.
Straipsnelio pradžioje rašiau, kad Kelmės kraštas zanavykų retokai lankomas. Ir tai tiesa, nes iš 37 keliauninkų tik viena buvo lankiusis Palendrių vienuolyne. Visi kiti šiame krašte buvo pirmą kartą.
Dėkinga tiems, kurie perskaitė straipsnį. Jūs nepamatėte akimis, bet pajutote širdimi ir protu Kelmės krašto istoriją ir grožį.

Irena Šakėnienė, Girėnų BC