Stiprios bendruomenės neatsiranda savaime – jos kuriamos žmonių, kurie renkasi veikti. Ir labai dažnai – savanoriškai.
2026 m. kovo 19 d. dalyvaudama konferencijoje, kurioje pristatytas Nacionalinis savanorystės standartas, išsinešiau dvi gana skirtingas mintis: viena įkvepianti, kita – verčianti suklusti.
Savanorystė kuria milžinišką vertę bendruomenėse. Tai ne tik pagalba kitiems – tai ir savirealizacija, augimas, prasmingas ryšys. Kaip buvo taikliai pasakyta, „savanorystės standartas – tai ne biurokratinis, o patirties instrumentas“. Ir tai yra kryptis, kurią verta palaikyti.

Labai svarbus akcentas – kokybė. Galbūt mums reikia mažiau savanorių „skaičiui“, bet daugiau tokių, kurie iš tikrųjų patiria vertę. Nes savanorystė nėra apie tai, kiek „sutaupėme valstybei“. Ji apie tai, kiek žmonių pasiekė tai, ko vieni nebūtų galėję: gydymo paslaugas, pagalbą, paprastą žmogišką ryšį.
Renginyje pristatytos ir kitų šalių patirtys. Airijoje savanorystė stiprinama nacionaliniu lygiu, įtraukiant visas suinteresuotas puses ir dalinantis atsakomybe tarp valstybės ir visuomenės. Šveicarijoje savanorystė pripažįstama kaip reali patirtis – dokumentuojama ir tampa gyvenimo aprašymo dalimi.
Buvo pabrėžtas ir Lietuvos kaimo bendruomenių ypatingas vaidmuo plėtojant savanorystę kaimiškose vietovėse.
Tačiau čia prasideda ir sudėtingesnė dalis. Standartas savaime nėra problema. Problema – kaip jis bus taikomas realybėje, ypač mažose, savanoriškomis jėgomis veikiančiose bendruomenėse. Yra reali rizika, kad „rekomendacinis“ standartas taps privalomu – ypač per finansavimo sąlygas. O tai reiškia papildomą administracinę naštą ten, kur dažnai net nėra darbuotojų.
Kitas pavojus – savanorystės „suprojektinimas“. Per daug taisyklių, procedūrų, dokumentavimo gali nužudyti tai, kas bendruomenėse yra gyviausia – spontaniškumą ir žmogišką ryšį.
Ar nesustiprinsime atotrūkio tarp didelių organizacijų ir mažų bendruomenių, kurios iš tikrųjų laiko savanorystę Lietuvoje?
Nesakau, kad standartas nereikalingas, tik jis turi likti gyvas, lankstus ir pritaikomas. Ne „vienas visiems“, o toks, kuris supranta skirtingas realybes.
Savanorystė nėra apie procedūras. Ji apie poveikį!

LKBS pirmininkė Virginija Šetkienė