Spausdinti
Kategorija: Projektinė veikla
Peržiūros: 1624

01Istorija primena

,,Kad garantuotų savo valdų saugumą, kryžiuočiams reikėjo priversti žemaičius atsisakyti Ordinui priešiškų veiksmų. Dėl to 1316 m. ir 1317 m. pradžioje kryžiuočiai surengė net 3 žygius į Medininkų, Vaikių ir Pagraudės valsčius. Didžiausias iš jų – į Pagraudės valsčių. Kronikininkas Petras Dusburgas, aprašydamas šį žygį, kaip paprastai iškelia kryžiuočių laimėjimus. Tam tikrų laimėjimų pasiekė tik vienas iš keturių kariuomenės būrių: jam pavyko sunaikinti Gedimino pilies priešpilį. Dviejų būrių vedliai Žemaitijoje paklydo, o tie būriai nieko nenuveikę grįžo atgal. Gana plačiai Petras Dusburgas aprašo Alberto Indaginos vadovaujamo būrio laimėjimus: tas būrys sunaikino Sudargo sodybą, paėmė nelaisvėn Sudargo žmoną. Tačiau greitai, matyt, dėl žemaičių kontrpuolimo pavojaus, kryžiuočiai kuo skubiausiai paliko tą sodybą. Taip skubėjo, kad būrio vadas nesustojo prie nukritusio nuo žirgo kario, kuriam tik vargais negalais pavyko pasiekti Ragainės pilį.“ ( istorikas Alvydas Nikžentaitis). Tai įvyko 1317 m. birželio 24 d. Rasų (Joninių) šventės metu.

02Štai tokia nedidelė, bet iškalbinga aliuzija į senuosius mūsų istorijos laikus, skatinanti į juos grįžti tais keliais, kuriuos kadaise klojo savo gyvybėmis ir laistė savo krauju jau susikūrusios ir toliau skausmingai konsoliduojamos Lietuvos valstybės didvyriai. Valstybės, kuri pragyveno garbingus amžius, kuri paliko nors ir apardytus, tačiau nesugriautus ir fizinius, ir dvasinius pamatus tolimesniam savo tautos gyvenimui. Tikriausiai tokio tikslo vedini birželio 23 d. šių laikų lietuvaičiai ir lietuvaitės suvažavo sugužėjo į Sudargą, į istorinį – etnografinį šio krašto renginį - šventę ,,Sudargo piliakalnių atsidūsėjimai“. Šio renginio užuomazga – 2007 m. ir jis skirtas Sudargo pilies ir visos tuometinės gyvenvietės sunaikinimo kryžiuočių užpuolimo metu tragedijos 700-ajai sukakčiai priminti. Tačiau kartu ir išreikšti džiaugsmą, atspindintį, koks svarbus Lietuvai jos istorinės atminties saugojimas ir puoselėjimas, perduodant senolių patirtį, turtingą jų etninių papročių įvairovę, telkusią praeityje ir tebetelkiančią dabar mokant ir ugdant naujas kartas, kurioms teks saugoti amžinąjį tautos Židinį.
Kad tai reikšminga visos Žemaitijos regiono ir Sūduvos (Suvalkijos) krašto šventė, liudija gausybė publikos. Jos buvo tikriausiai ne mažesni pulkai, kaip kažkadais kryžiuočių, puolusių šią vietovę. O jų, sako, buvę net 5000. Tik kokia praraja tarp šių panašių skaičių? Anie viduramžių gaivalai, kėsinęsi vien per XIV a. pradžią į Sudargą net tris kartus – 1301, 1303 ir 1311 m., siekė šią vietovę sunaikinti ir užgrobti, ką padarė 1317 m.; šiandieninės minios, gražios, tautiškai ir ne tik puošnios, Joninių vainikais vainikuotos, nuotaikingos, skambančios dainomis ir muzika, susirinko prisiminti, pasidžiaugti ir pasakyti: MES GYVI, MES IŠSAUGOJOM IR SAUGOSIM SAVO KRAŠTĄ, SAVO KALBĄ, SAVO PAPROČIUS IR VISĄ KULTŪRINĮ PAVELDĄ, KAD JĮ GALĖTUME PERDUOTI BŪSIMIEMS AMŽIAMS. KAD NET IR Į PLATŲJĮ PASAULĮ IŠKLYDĘ TAUTIEČIAI NEPAMIRŠTŲ: VISŲ MŪSŲ MOTINA - LIETUVA.
03Kaip ir derėjo, šventės atidarymo ceremonija prasidėjo prie paminklo, skirto ,,Sudargo pilies gynėjų atminimui“, iškilusio 2007 m. ( Skulpt. Vidas Cikana, Aldas Cikana). Paminklas – tikra meilės savo krašto didvyriams išraiška – jis Bevardžio piliakalnio prieigose pastatytas už gyventojų suaukotas lėšas ir dabar jau tapęs tikru Sudargo istorijos edukatoriumi. Todėl simboliška, kad čia nusilenkti ir dvasiškai susikaupti atėjo nemaža dalis Sudargo bendruomenės žmonių, taip pat atvyko Šakių rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis ir kiti savivaldybės atstovai bei Sudargo jaunieji šauliai, nešini ąžuolų vainiku ir žvakelėmis bei svečiai – tolimosios Japonijos pasiuntiniai. Kai minėjimo pradžią paskelbė aidūs daudyčių garsai, raitasis pėstininkas ant žemaitukų žirgo su fakelu rankoje ir lydimas savo palydovų išjojo įžiebti ugneles ant visų Sudargo piliakalnių. Prie paminklo buvo pasakytos trumpos proginės kalbos (Sudargo bendruomenės centro pirmininkė Alberta N. Dragūnaitienė ir Šakių savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis), taip pat nuskambėjo šaunių šventės svečių, kartu ir atlikėjų – etnografinių kolektyvų ,, Labingio“ (Vilnius) ir,, Šakijos“ (Šakiai) patriotiški vokaliniai pasveikinimai.
Dvasinis dviejų tolimų tautų artumas
04Stebėtina: praeitų metų rudenį, lapkričio mėnesį, Sudargas buvo pristatytas Lietuvoje reziduojančiam tolimosios Tekančios saulės šalies – Japonijos ambasadoriui. Jo Ekscelencija ambasadorius Toyoei Shigeeda, jautriai išreikšdamas savo žingeidumą dar mažai pažintam kraštui, per vienos valandos Sudargo vietovės apžvalgą ir pokalbį suspėjo pajusti senos tvirtovės dvasią bei jos sąsajas su šiandiena, ir - kas svarbiausia - su archajiškais mūsų kultūrų sąlyčiais. Žinoma, tos vienos valandos buvo labai maža, ir ponui ambasadoriui žinias apie Sudargą padėjo išplėsti Sudargo krašto ainis ir mylėtojas Ričardas Žilaitis, jau 10 metų palaikantis ryšius su Japonija ir jos tradicinės kultūros atstovais bei esantis nacionalinio Japonijos kovos meno KENDO instruktorius (dirba Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje Kaune). To pernykščio susitikimo metu atsargiais žodžiais jau buvo šiek tiek paprojektuotas galimas ir šių metų susitikimas. O kai ši žinia iki mūsų krašto žingsniavo vis platesniu žingsniu, nerimavom ir laukėm, kuo pasireikš mūsų kraštų bendrystė, kai juos skiria tūkstančiai kilometrų. Tačiau kai Japonijos atlikėjai estrados aikštelėje užėmė savo pasirodymui vietą, visi iš karto pajutome – esame artimi. Artimi sakralia meile gamtai, papročiams, visų šių šventenybių garbinimo metodais ir būdais. Japonai atstovavo savo šaliai: daugiau kaip dvidešimt šventikų - vyrų ir moterų, - seniausios šintoistų Tsurugaoka Hakimangu šventyklos, įkurtos dvyliktame amžiuje šiogūno (verčiant pažodžiui – didis karvedys) Minamoto no Yoritomo, atstovų, atliko autentišką trijų dalių giesmių ir šokių ritualą Mikagura. Juo buvo garbinamos dievybės, saugojančios tautą ir jos turtus ir dalinamasi gyvenimo džiugesiu. Apeigose - puokštės kaip pagrindinis gamtos garbinimo simbolis ir liepsnojantis ritualinis lauželis, kas labai priminė pagrindines mūsų Joninių apeigas, ir nuostabiai sutelktai atliktas visas ritualo veiksmas. Šio šokio pradžia – 1191 m. ir juo buvo pažymėta šintoistų šventyklos statybos pradžia. Jo idėja – pagerbti dievybes, kurioms melsdavosi samurajai. Viskas vyko taip subtiliai, taip sakraliai, kad rodėsi, jog daugiatūkstantinę žiūrovų minią apglėbė kažkokia nematoma jėga: taip visi nuščiuvę klausėsi tokių tylių apeigų. Ne tik klausėsi, bet sekė ir jų lengvutėlius, tarsi nežemiškus judesius. O mes visomis savo pajautomis jautėme tikrąją Japoniją – tą nepaprastą ir nuostabią darbui ir kūrybai susitelkusią šalį. Tas susitelkimas atsispindėjo visame jų prisistatyme kaip ir nepaprastai delikatus etiketo paisymas viso susitikimo ir bendravimo metu.
Puikus jausmas – tikrai pajutome ir pamatėme Japoniją. Ir dėkingi esame Jo Ekscelencijai ambasadoriui Toyoei Shigeeda, vyriausiam grupės šventikui Shigeho Yoshida iš seniausios šintoistų šventyklos Tsurugaoka Hachimangu ir visai atlikėjų bei juos lydinčiųjų asmenų grupei, kurie mums atvežė nepakartojamo žavesio ir jausmo reginį. Ir malonu buvo išgirsti, kad mūsų svečiai dar norėtų čia sugrįžti.
Gyvi žmonių ryšai yra daug daug kartų stipresni ir galingesni už įvairius norminius teisės aktus ir sutartis, sudaromas per tarpvalstybines ar kitokias institucijas. Gyvieji ryšiai natūraliai remiasi vienų kitiems pagarba ir meile bei dvasiniu artumu. Tą pademonstravo ir šių metų ,,Sudargo piliakalnių atsidūsėjimai“.
O piliakalniai gyvybe alsavo
05Rasos (Joninės) – ritualinis renginys. Jo kelias ilgas, vingiavęs dar pagonybės takais. Tai patvirtina per ilgus šimtmečius išlikę svarbiausi šių ritualų bruožai: augalijos, ugnies, vandens garbinimas, paparčio žiedo ieškojimas. Juk visais amžiais buvo labai svarbi žmogaus ir gamtos vienovė, nes kitaip kaip ir beišgyventum? Ir nuostabu – japonai atvežė tokius ilgai saugotus papročius, mums negirdėtus, nežinotus, bet tokius artimus mūsiškiams. Tai reiškia – visi žemės vaikai esame tarsi broliai, ir kaip gera būtų, kad gyvenime visur ir visada vadovautumesi šita tiesa.
O kokie tie Sudargo lietuviškosios šventės ritualai? Po sakraliosios svečių prisistatymo dalies spalvomis sumargavo, dailiomis klostėmis subangavo turtingas lietuviškų tautinių rūbų margumynas: ant moterų galvelių švytėjo Joninių vainikai, tviskantys visomis lauko gėlių žiedynų spalvomis, o vyrai - ir ąžuolo šakele pabrėžė savo statusą. Ir kur nemarguoti, jei atlikėjų tokia šauni gausybė buvo. Daugiausiai, žinoma, kaip ir pridera - Šakių krašto kolektyvų. Juk tai pagrindinės rajono Joninės. Todėl į dviejų režisierių - Nijolės Černevičienės ir Virginijos Snudaitienės – globojamą ir prižiūrimą šventės scenarijų jungėsi šakiečių atlikėjai: ,,Nova“, ,,Santaka“, ,,Šakija“, ,,Šilupė“, ,,Vaiguva“ , Prienų rajono ,,Gija“, Vilniaus miesto ,,Labingis“ ir Liaudiškos muzikos kapela ,,Deltuva“ iš Ukmergės. Visi šie kolektyvai išraiškiai dalyvavo Joninių apeigų ceremoniale, o jis šiais metais buvo ypatingai sklandus ir nušlifuotas. Ir tai - puikus režisierių darbas ir kolektyvų meistriškumas, ir platus apeigų diapazonas bei jų išmanymas, nes pagalvota buvo apie viską. Juk koks nuostabumas – Sudargo pilies kuorai stovėjo iškilę tiesiai iš Nemuno bangų (maketo autorė bibliotekininkė Valerija Endriukaitienė su būriu padėjėjų). Ugnies garbinimo apeigos: fakelai, Nemunu plukdomų vainikėlių liepsnelės kaip žaltvykstės; liepsnojanti pilis; nuo kalno riedantys ir žiežirbas spjaudantys ugniniai ratai. Visko neaprašysi, net ir čia buvodamas kažin ar viską pajusi, pamatysi – tiek visko daug.
Po pagrindinės šventės dalies – Joninių apeigų ceremonialo: dainų , šokių ir žaidimų - pagrindinę sceną ,,užkariavo“ daininikas Vytautas Šiškauskas – energingas, daug parako turintis atlikėjas. O po jo pasirodymo beveik iki ryto brėkšmos scenoje karaliavo roko grupė ,,Thundertale“.
Šventė praėjo. Sako, buvusi kaip niekada graži. Taip ir turėjo būti, nes minėjom savo tvirtovės atgimimą, prikėlimą iš ilgametės užmaršties. O tą šventės grožį kūrė ne dešimtys, bet šimtai protų, rankų ir širdžių: daug veiklių pagalbininkų iš Sudargo krašto vietovės, Šakių rajono savivaldybės, kaimynai iš Jurbako. Tūkstančiai dalyvių ir žiūrovų iš artimesnių ir tolimesnių Lietuvos vietovių , kurių tarpe daugybė jaunimo ir vaikų. Ačiū jiems visiems, visiems, nes ir rengėjai, ir atlikėjai, ir žiūrovai yra renginio gyvybė šventės metu ir gerosios žinios platintojai ir skleidėjai po jos. O už Sudargo piliakalnių atnaujinimą, jų pritaikymą šiandieninams poreikiams turime būti dėkingi daugeliui mokslo ir mūsų valstybės žmonių, kurių vardai čia nepaminėti. Jų nemažas būrys ir visi jie svarbūs. Sudargas ypač yra dėkingas visai plejadai ankstesnių ir vėlesnių archeologų, kurie skverbėsi į piliakalnių įžemius, ieškodami mokslinio šios vietovės reikšmės pagrindimo, o paskutiniu metu – dar ir kūrė, ir įgyvendino piliakalnių pritaikymo projektus šiandieniniams turizmo poreikiams. Čia dera priminti, kad paskutinio etapo Sudargo piliakalnių mokslinių tyrinėjimų ir jų prikėlimo bei pritaikymo šiandieniniams poreikiams vedliai buvo archeologijos istorikas dr. Gintautas Zabiela ir archeologas, VŠĮ Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos vadovas Zenonas Baubonis. Miela, kad šių visų žmonių darbas taip gražiai demonstruoja savo reikalingumą žmonėms ir dalyvauja Lietuvos istorinės atminties edukacijoje.
Mes visi, bet tikriausiai, kiekvienas savaip dalyvavome šioje Sudargo šventėje - istorijos pamokoje ir įsimintinoje pramogoje. Tokie ryškiai išreikšti dalykai išlieka visam gyvenimui ir palinkėkim vieni kitiems, kad jie ilgai būtų mūsų pilietinių pozicjų stiprintojai ir net tarptautinių ryšių plėtotojai.

Alberta Natalija Dragūnaitienė, Sudargo BC pirmininkė