Vinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.x

01Spalio 28 d. Girėnų bendruomenės centre vyko moliūgų dekoravimo popietė. Į popietę susirinko nemažas būrelis girėniškių. Tėveliai su vaikučiais smagiai pjaustinėjo moliūgus ir džiaugėsi kiekvienas savo išmone, apžiūrinėjo savo draugų išpjaustytus moliūgų veidelius. Taip pat buvo priminta atšvaitų dėvėjimo taisyklės, dalinami atšvaitai. Renginys buvo puikus, įsimintinas. Vaišinomės karšta arbata, pyragais ir karštais blynais iš moliūgų. Girėnų moterys moka išvirti skanią moliūgų sriubą. Nutarėme pasidalinti receptu. Ingredientai: vištienos sultinys - 1 l , moliūgai -1 kg, morkos( didelės) - 2 vnt., bulvės - 4 vnt., svogūnai ( didelis) - 1 vnt., česnakai - 2 skiltelės, druska -1 žiupsnelis, juodieji pipirai -1 žiupsnelis, grietinė -1 valg. š. Gaminama: daržoves nuskusti ir supjaustyti kubeliais, svogūną pakepinkite su česnaku ir sudėti su bulvėmis, morkomis ir moliūgu į užvirusį sultinį.Virti apie 20 min.Įberti prieskonius. Elektriniu trintuvu viską sutrinti iki piurė konsistencijos.Valgyti su grietine. Skanaus.

Irena Sakalauskienė, Girėnų BC pirmininkė

01Ar daug Lietuvoje rastume tokių vietovių, kuriose jos gyventojų bendruomenė būtų taip artimai susijusi su gamta? Ne su bet kokia, o su nuostabiausiomis, į vieną tėkmę susiliejusiomis šio krašto upėmis ‒ Nova ir Šešupe. Nova net suteikė visam Šakių kraštui pavadinimą ‒ Zanavykija. Pastarajai buvo lemta tapti lietuviško žodžio tėviške. Šešupė! Kiek dainų jai yra paskyrę poetai, kiek skaudžių aimanų išdejavę knygnešai, slaptai per sieną nešdami gimtąjį žodį iš užsienių į pavergtą savo Tėvynę? Tai tokiame krašte gyvybingai gyvena Panovių bendruomenės žmonės. Gyvena gražioje bendrystėje, išmaningai prisiderindami prie savo vietovės gamtos grožio ir patys kurdami toje vietovėje gėrį ir grožį.
Nors bendruomenė ir bendrystė - artimi, giminiški žodžiai, bet jų reikšmę galima suprasti tik išgyvenus, patyrus, pabuvus bendroje veikloje, sujungus skirtingas kartas, skirtingą patirtį, skirtingus sugebėjimus. Bendrystė jungia praeitį, dabartį ir ateitį, ji žvelgia pirmyn, nepamiršdama, kas buvo sukurta anksčiau. Gyventi bendrystėje – tai gyventi kitiems, dėl kitų, nes gyvenimo tikrumas yra mažume, o paprastumas - tikrasis grožis.

01Slavikų seniūnijos bendruomenės centras įkurtas 2003 – 12 – 29. Jis vienija visos Slavikų seniūnijos bendruomenę. Tada buvo 82 nariai. 2018 m. BC yra - 65 nariai.
Centro valdymo organai yra šie: Centro visuotinis narių susirinkimas (aukščiausias organas), Centro taryba (kolegialus), Pirmininkas (vienasmenis).
Bendruomenės centro veiklos tikslai: vienyti Slavikų seniūnijos gyventojus ir iš jo kilusius žmones; ugdyti gyventojų bendruomeniškumą; rūpintis gyventojų gerove, gyvenamosios aplinkos gerinimu; vienyti bendruomenės centro teritorijoje veikiančių kultūros, švietimo įstaigų, įvairių organizacijų darbą; rūpintis bendruomenės teritorijos ekologine situacija; plėtoti ryšius su analogiškomis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje; vienyti narius bendrai veiklai, padėti jiems keistis informacija, stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, skatinti bendrą veiklą, plėsti akiratį; teikti nariams įvairiapusę informaciją ir pagalbą.
Bendruomenės centro veiklos sritys: kultūros, švietimo, socialinė, aplinkosaugos, sporto.

04Šakių rajono bendruomenių centrų asociacija kiekvienais metais organizuoja keliones į svečias šalis. Šiemet spalio 12-14 dienomis viešėjome Ukrainoje, valstybėje, turinčioje ir kultūrinius, ir ekonominius, ir politinius šimtmečių ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos. Mūsų tikslas buvo pasižvalgyti po tą saulėtą kraštą, kuriame dar visai nesunku atrasti ir kadaise mūsų tautiečių įspaustus pėdsakus. O kad jie Ukrainoje atmenami, galima pasitikrinti : mūsų grupei prieš į ką nors kreipiantis, tereikėdavo garsiai lietuviškai pasikalbėti tarpusavyje, ir tuo iš karto pajusdavome šiltą dėmesį mūsų atžvilgiu.
Taigi trumpai apie mūsų kelionę. Iš Šakių išvažiavome 2 valandą ryto, kai visi dar saldžiai miegojo, 55 Šakių krašto bendruomeniečiai patraukė į pietus, į Lvovą. Laimė keliauti teko tik iš Švedijos parvarytu autobusu. Kelionė ilga, bet visų gera nuotaika, įvairios reikalingos ir žaismingos užduotėlės, globotinių paieškos neleido miegoti. Apie 17 valandą jau pasiekiame Lvovą ir apsistoję viešbutyje skubiai vykstame į Lvovo Operos ir baleto teatrą, kuriame stebime operą Leoncavallo „Pajacai“. Teatro pastatas pastatytas 1897–1900 m. 1895 m. miestas paskelbė teatro pastato dizaino konkursą, ir dėl galimybės projektuoti Lvovo operos ir baleto teatrą varžėsi daugybė garsių architektų. Laimė nusišypsojo architektui Zygmuntui Gorgolewskiui, nustebinusiam atrankos komisiją siekiu operą statyti tiesiog ant mieste tekančios Poltvos upės. Ukrainiečiai mėgsta sakyti „pastatyta ant upės“, nors iš tiesų upė teka greta pastato – po žeme. Šiaip ar taip, sprendimas buvo neįprastas, o gruntas greta upės netiko panašiam statiniui. Gorgolewskis nutarė neręsti įprastų pamatų, o panaudoti tvirtą betoninį pagrindą – pirmą kartą tokį Europoje. Teatras buvo pastatytas palyginti greitai, o jį atidarius, pasklido kalbos, esą, netrukus jis sugrius. Žmonėms atrodė, kad pastatas smenga, tad iš architekto buvo juokiamasi, jo darbas – kritikuojamas. Architektas taip nerimavo dėl teatro likimo ir nelemtų pamatų, kad po kelerių metų nusižudė. Ar nusižudė? Greičiausiai ne, tačiau taip byloja miesto legendos. O operos pastatas po jo mirties nustojo smegęs. Išgirdus tokius pasakojimus tik dar labiau norisi išvysti šį statinį tiek ir išorės, tiek iš vidaus – o pamačius, abejingų nepalieka. Prie esančio fontano su vaizdu į Operą rikiuojasi minia norinčių nusifotografuoti. Daugelis iš mūsų taip pat išnaudojo šią progą ir pasidarė atminimui gražių nuotraukų.

03Gimtinė žmogui ‒ amžina traukos žemė. Kur bebūtum, kur begyventum, ją lankai mintyse, skausmingai ilgiesi sapnuose ar svajonėse. Atsigauni tik ją aplankęs, tik pavaikščiojęs vaikystės ar jaunystės takais, tik prigludęs prie medžio kamieno, kurį kadaise palikai dar liekną, liauną, o dabar jau apglėbti nebegali. Ir visa tai nors brangu ir sava, tačiau širdį skausmu veria, kad tu jau ne čia, kad nežinai, ar kada nors čia sugrįši? O sugrįžti į gimtinę taip norisi, taip norisi. Juk Tėviškė ‒ tai ta vienintelė vieta žemėje, virš kurios dangus mėlyniausias, laukų toliai žaliausi, kur šulinio vanduo gaiviausias, kur saulė kitaip šviečia...
Tokio ilgesio vedini Lepšių kaimo kraštiečiai vis lekia, skuba į kasmetinį savo susitikimą Jis vyksta kiekvienų metų rugpjūčio pabaigoje ir yra tapęs tradiciniu renginiu. Nuo pirmojo susitikimo šiemet praėjo dešimt metų. Iki bendruomenės susikūrimo susitikimus organizavo dabartinė bendruomenės pirmininkė Ona Baltrušaitienė, o dabar organizuoja Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenė. Ši šventė nežinia kokia jėga visus krašto žmones suburia į bendrystės būrį, kad jame atgaivintų širdį, sušildytų savo sielą. Šventėje-susitikime dalyvauja ir vietiniai gyventojai, ir taip pat tame krašte gimę, augę , o dabar pasklidę po Šakių rajono ir įvairias visos Lietuvos vietoves.

Joomla templates by a4joomla