Vasario 16-oji Lietuvos žmonėms visada yra didžiojo dvasinio susikaupimo ir gilių apmąstymų diena. Juk tai ‒ senos garbingos Valstybės atstatymo diena 1918 metais. Ši diena ‒ visuotinė tautos šventė ir jos metu apibendrinama ir įvertinama visa, ką prabėgę matai paliko šviesiausio, vertingiausio. Šis įverinimas tampa atskaitos tašku būsimų metų darbams, todėl šventės minėjimų metu visada pagerbiami tie, kurių darbai ypač prisideda prie gerųjų gyvenimo pokyčių. Tas prisidėjimas pažymimas aukščiausiu Šakių krašto pagarbos simboliu ‒ ,,Aitvaro” nominacija.
Lukšių ir ypač Lepšių krašto žmonės džaugiasi, kad šiais metais vienas ,,Aitvaras” nusileido į Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenės pirmininkės Onos Baltrušaitienės rankas ,,Už bendruomenės telkimą kultūrinėms iniciatyvoms”. Apdovanojimas jai yra kartu ir visiems Lepšių bendruomenės kraštiečiams. Jų pavyzdys užkrečiantis ir pamokantis, nes pati bendruomenė kitų rajono bendruomenių atžvilgiu yra tarp jauniausių, užsiregistravusi tik 2014 m. Tačiau ji yra ryškiai išsiskiranti savo veiklomis, nes bendrų veiklų stažą ir patyrimą kaupė net keletą metų iki užsiregistravimo.
Oficialiai prasidėjo viskas 2014 metais.
Ne vieną dešimtmetį vienatvės kentė tuščios, apleistos, šalčiu dvelkiančios Lepšių mokyklos klasės. Mažai kas tikėjo, kad čia vėl skambės muzika, krykštaus vaikai, iš pasitenkinimo spindės lepšiečių akys ir džiaugsmingai plaks visų kraštiečių širdys. Jas suvirpino vieno žmogaus iniciatyva. Paremta gerumu ir papildyta dosnumu ši iniciatyva sugebėjo ištirpdyti visas užsistovėjusias ledo užtvaras.
Ta geroji iniciatyva sušvito Lepšių krašto dukros Onos Baltrušaitienės širdy. Ji niekada nepamiršo kelio į gimtą kaimą ir neištrynė iš atminties jo žmonių, su kuriais mynė tuos pačius ar vargo, ar sėkmės takus, o dabar visi kartu susibūrę džiaugiasi kaimo atgimimu.
Kur to džiaugsmo pradžia? Gal viskas prasidėjo nuo pokalbių ciklo „Ar prisimeni?..“, gal nuo šeštadieninių gegužinių pamaldų Šilgalių koplytėlėje ar prie Bartkų kaimo kryžiaus? Gal tada, kai kasmet Lepšių kaimo gyventojai ar iš tolėliau į susitikimus parvykę kraštiečiai ir svečiai renkasi į tradicinį renginį „Mažasis atlaidas“, ar į kasmetinę „Senųjų ‒ Naujųjų metų sandūros šventę“? Pastaroji yra itin nuotaikinga ir bendruomeniška: jos metu rodomi spektakliai, vyksta koncertai, vaidina vietinių režisierių suburti Lepšių kaimo vaikai. Vasarą džiugina organizuojamos krepšinio varžybos, kino filmų peržiūros po atviru dangumi. Ataskaitinius bendruomenės susirinkimus visada vainikuoja kultūrinis renginys ‒ spektaklis. Čia jau vaidino Paluobių, Jankų, Kriūkų, Lukšių mėgėjų teatrai, vyksta koncertai (liaudies ar pop muzikos atlikėjai) ir išklausoma turininga pažintinė paskaita.Tačiau praeitoji vasara po dvejų ilgo ir atkaklaus darbo metų pradžiugino nauju kūriniu ‒ filmu „Čia gimėm, čia augom“. Viskam buvo reikalingi pinigėliai, tad Ona Baltrušaitienė rašė projektus ir filmo kūrimui, ir „Mažąjam atlaidui“. Finansavimas buvo gautas iš EŽŪFKP per LEADER progrąmą, taip pat prie šios paramos prisidėjo Lietuvos valstybė per Nacionalinės paramos fondą ir Šakių savivaldybė per VVG. Iš viso buvo gauta 11 500 Eur. Didelę dalį lėšų nuo pat pradžios visai atgimstančios Lepšių kraštiečių bendruomenės veiklai skyrė pati Onutė. Ji su savo bendražygiais rėmė ir Šilgalių koplytėlės atstatymą, ir Lepšių mokyklos renovaciją, ir filmo kūrimą bei kitus kultūrinius renginius.
Nėra statistikos, kiek surastų, pakviestų, pakalbintų, pamalonintų, įvertintų ar apglostytų kraštiečių būtų per visus atkūrimo ir veiklos metus ir kiek jų su šviesiomis viltimis būrėsi į vieną būrį, mąstydami, kokiais darbais jie gali gaivinti savo kraštą. Juk tarp jų visų yra didžiulis noras būti kartu, bendrauti, prisimenant senelių ir tėvų istorijas; daryti mažus ir didelius, svarbius ir įsimintinus darbus Lietuvai, savo kaimui, savo žmonėms. Jie visi skiriami istorinės savo krašto atminties gaivinimui, išlaikymui ir perdavimui ateičiai.
Rima Bakienė, Lukšių bibliotekininkė
Grina Šnirpūnienė, Šakių BCA pirmininkė
