Spausdinti
Kategorija: Bendruomenių naujienos
Peržiūros: 498

04Šakių rajono bendruomenių centrų asociacija kiekvienais metais organizuoja keliones į svečias šalis. Šiemet spalio 12-14 dienomis viešėjome Ukrainoje, valstybėje, turinčioje ir kultūrinius, ir ekonominius, ir politinius šimtmečių ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos. Mūsų tikslas buvo pasižvalgyti po tą saulėtą kraštą, kuriame dar visai nesunku atrasti ir kadaise mūsų tautiečių įspaustus pėdsakus. O kad jie Ukrainoje atmenami, galima pasitikrinti : mūsų grupei prieš į ką nors kreipiantis, tereikėdavo garsiai lietuviškai pasikalbėti tarpusavyje, ir tuo iš karto pajusdavome šiltą dėmesį mūsų atžvilgiu.
Taigi trumpai apie mūsų kelionę. Iš Šakių išvažiavome 2 valandą ryto, kai visi dar saldžiai miegojo, 55 Šakių krašto bendruomeniečiai patraukė į pietus, į Lvovą. Laimė keliauti teko tik iš Švedijos parvarytu autobusu. Kelionė ilga, bet visų gera nuotaika, įvairios reikalingos ir žaismingos užduotėlės, globotinių paieškos neleido miegoti. Apie 17 valandą jau pasiekiame Lvovą ir apsistoję viešbutyje skubiai vykstame į Lvovo Operos ir baleto teatrą, kuriame stebime operą Leoncavallo „Pajacai“. Teatro pastatas pastatytas 1897–1900 m. 1895 m. miestas paskelbė teatro pastato dizaino konkursą, ir dėl galimybės projektuoti Lvovo operos ir baleto teatrą varžėsi daugybė garsių architektų. Laimė nusišypsojo architektui Zygmuntui Gorgolewskiui, nustebinusiam atrankos komisiją siekiu operą statyti tiesiog ant mieste tekančios Poltvos upės. Ukrainiečiai mėgsta sakyti „pastatyta ant upės“, nors iš tiesų upė teka greta pastato – po žeme. Šiaip ar taip, sprendimas buvo neįprastas, o gruntas greta upės netiko panašiam statiniui. Gorgolewskis nutarė neręsti įprastų pamatų, o panaudoti tvirtą betoninį pagrindą – pirmą kartą tokį Europoje. Teatras buvo pastatytas palyginti greitai, o jį atidarius, pasklido kalbos, esą, netrukus jis sugrius. Žmonėms atrodė, kad pastatas smenga, tad iš architekto buvo juokiamasi, jo darbas – kritikuojamas. Architektas taip nerimavo dėl teatro likimo ir nelemtų pamatų, kad po kelerių metų nusižudė. Ar nusižudė? Greičiausiai ne, tačiau taip byloja miesto legendos. O operos pastatas po jo mirties nustojo smegęs. Išgirdus tokius pasakojimus tik dar labiau norisi išvysti šį statinį tiek ir išorės, tiek iš vidaus – o pamačius, abejingų nepalieka. Prie esančio fontano su vaizdu į Operą rikiuojasi minia norinčių nusifotografuoti. Daugelis iš mūsų taip pat išnaudojo šią progą ir pasidarė atminimui gražių nuotraukų.

01Nors ir išvarginti ilgos kelionės, šakiečiai grožėjosi naktiniu Lvovu, nepamiršdami, kad laukia rytojus su įtempta programa.
Išaušo gražus spalio 13-osios rytas. Papusryčiavę visi išsiruošėme į ekskursiją po Lvovą, kuris yra pats ukrainietiškiausias didmiestis Ukrainoje. Senamiestis nėra didelis, bet palieka stiprų įspūdį, nes atspindi miesto kultūrą ir grožį. Mieste gausu skulptūrų, muziejų, įdomių architektūrinių pastatų. Lvovo senamiestis – išties spalvingas miesto istorinis centras, vienas gražiausių Europoje ir saugomas UNESCO. Jame gausu nuostabaus grožio pastatų, aikščių ir parkų, bažnyčių ir vienuolynų, nuostabių gatvelių ir skersgatvių. Centrinė miesto aikštė ‒ laikoma miesto centru jau 500 metų ir dabar saugoma UNESCO. Čia žmonės susiburdavo dėl įvairių renginių, apsipirkinėdavo turguje. Aplink aikštę išsidėstę 44 namai, kurie atspindi XVI–XX a. architektūros tendencijas. Aikštėje gausu muziejų, įdomių kavinukių ir galerijų, stovi įspūdinga miesto rotušė. . Apžiūrime įžymybes: Jurgio katedrą, Mokslininkų namus su nuostabiu interjeru (kurį mes matėme nufilmuotą filme „Trys muškietininkai“), Jėzuitų bažnyčią. Įsimintinas apsilankymas Kavos šachtoje, kur ragaujame „degančios kavos“. Lvovas garsėja kava dar nuo Austrijos – Vengrijos imperijos laikų, kai XVIII a. pabaigoje austrai čia atidarė daugybę kavinukių. Lvoviečiai negalėjo joms atsispirti, ir nuo tada regione ėmė sklisti kalbos apie išskirtinę Lvovo kavą ir lvoviečių priklausomybę nuo jos. Lvovo kava atspindi miesto dvasią ir orumą. Kavos namuose įsigijome suvenyrų, kurie bus lauktuvės draugams.
15 valandą mūsų laukė valandos susitikimas su vietos valdžios atstovais, kurie papasakojo apie valdžios ryšius su gyventojais, bandomas kartu su jais spręsti gyvenamosios vietos problemas. Kai kurios pasirodė labai jau panašios į mūsų.
02Vakarieniaujame ukrainietiškame restorane. Nepaprastame restorane, o tikrame bunkeryje, į kurį be slaptažodžio nepatenkame. Gerai, kad gali jį pasufleruoti gidas. Valgių daug ir įvairių, tai: ukrainietiški barščiai, kepta žuvis, mėsa, o kas visiems priminė vaikystę, tai ant laužo keptos bulvės ir dar visokia gausybė skanumynų. Paklausėme ir ukrainietiškų melodijų ir kartu padainavome.
Po vakarienės vykstame nakvynei į viešbutį Zamostėje.
Vėl puikus spalio 14 rytas. Po pusryčių mūsų laukia ekskursija po Zamostės miestą. Miestas-tvirtovė, vienas žinomiausių ir geriausiai išsilaikiusių renesanso miestų visoje Europoje, įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. Vienas turtingiausių ir labiausiai išsilavinusių XVI a. pab. Lenkijos didikų Janas Zamojskis čia realizavo savo svajonę – pastatydino privatų miestą pagal idealiojo miesto koncepciją. Miestas pagal italo architekto Bernardo Morandi projektą pastatytas XVI a. pabaigoje. Zamostė kiekvieną keliautoją žavi savo architektūra, savo idėja ir atmosfera. Aplankome miesto pagrindinę aikštę su Rotuše, Druskos ir Vandens aikštes, Kristaus prisikėlimo ir šv. Apaštalo Tomo katedrą. Joje palaidoti didikai Zamojskiai. Pamatėme gynybinius bastionus, kurie miestą dabar labiau puošia nei gina. Pasigrožėję vaizdais vykstame link Šakių.
Visa kelionė nuo Šakių iki Lvovo ir atgal tęsėsi geltonais, lyg auksu aplietais spalio keliais ir visur toks nuostabus, širdį glostantis grožis. O ta bendrystės šiluma kiekvieną įtraukė į nuoširdžius pasidalinimus savo patyrimais, regėjimais, pamąstymais, kuo praturtėjome šioje kelionėje ir kaip šiuo kraičiu pasidalinsime savo bendruomenėse. Juk kelionė ‒ atradimų ir pažinimo džiaugsmas ir taip pat universali ir nepakartojama bendravimo mokykla. Šią vertybę ugdykime ir puoselėkime kiekvienas savo aplinkoje. Juk tai ‒ nieko nekainuojantis, o tiek daug duodantis turtas.

Meilutė Andriukaitienė, Kudirkos Naumiesčio BC „Santaka“

03 05