Spausdinti
Kategorija: Bendruomenių naujienos
Peržiūros: 346

Bitininkystes muzBliuviškių bendruomenės narai organizavo išvyką į Ignalinos kraštą. Norėjome pamatyti nuostabią vietovę, kuri dar vadinama Aukštaičių Venecija arba Šveicarija. Kelionės metu sužinojome, kad ežerų ir upių vandenys suteka į Žeimeną, per ją didžiosiomis Lietuvos upėmis galima pasiekti Kuršių marias.
Pabuvojome senoviniame bitininkystės muziejuje, kuris įkurtas 1984 metais Šiaurės rytų Lietuvoje, Stripeikių kaime. Steigėjas – bitininkas Bronius Kazlas. Muziejų sudaro 6 pastatai, apie 500 eksponatų, 25 skulptūros iš medžio. Muziejaus sodyboje gausu tautodailininko A. Patiejūno sukurtų ąžuolinių skulptūrų, pasakojančių bitininkavimo Lietuvoje istoriją. Pagrindiniame muziejaus pastate – senoviškoje troboje susipažinome su įvairiais bitininkavimo įrankiais, nuotraukose matėme senovinius bitininkavimo epizodus, šiaudinį avilį, senoviškoje klėtelėje rodomus augalų piešinius iš kurių bitės neša medų.
Trečiame muziejaus pastate susipažinome su eksponuojamais kitais bitininkavimo ir meistravimo įrankiais, senoviniais medsukiais.
Sužinojome, kad Ignalinos rajonas po Zarasų ir Molėtų – trečias Lietuvoje pagal ežerų gausą, o Ginučių apylinkės Lietuvoje pačios ežeringiausios. Ignalinos krašte iš viso yra 209 įvairaus dydžio ežerai, kurie užima 7,7 proc. rajono teritorijos. Teka 20 upių, yra 40 tvenkinių. Ežerėliai daugiausia nedideli, jų plotas iki 10 ha, didesnių nei 500 ha – tik penki. Ežeruose gausu žuvų.
Lankėmės Ginučių vandens malūne, tai vienintėlis iš šešių Aukštaitijos nacionaliniame parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą: nuo vandens rato, maišų pakėlimo mechanizmo iki girnų ir pikliaus. Jame ne tik miltus malė – Ginučių kaimo gyventojai metalinės turbinos jėgą naudojo elektros gamybai. Malūną rekonstravus vienoje jo dalyje veikia svečių namai, kitoje įkurtas muziejus. Muziejuje galima susipažinti su išlikusia senovine malūno įranga, išgirsti apie malūne gyvenusio velnio išdaigas, pasigrožėti tautodailininko Petro Gaižučio tapybos darbais. Ir retas atsispyrė pagundai karštą vasaros dieną palįsti po šniokščiančiu kriokliu ar pabraidyti po Srovės upę.

plaukiame su valtimi

Mes aplankėme Baluošo ilgasalę, kuri yra unikaliausias hidrografinis gamtos paminklas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Saloje yra ežeras, iš kurio išteka upelis. Paminklo plotas – 6,1 ha. Žiūrint iš paukščio skrydžio, ilgasalė primena mistinės būtybės galvą. Sala apaugusi 70 – 80 metų amžiaus pušimis ir beržais. Joje auga retieji augalai, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. Salos krantuose būriuojasi, o kartais ir peri didieji dančiasnapiai, antys klykuolės. Maitintis skrenda juodieji pesliai, nendrinės lingės, erelis žuvininkas.
Susipažinome su žinomiausia apžvalgos aikštele Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ladakalnis - 176 m aukščio virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai - didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.
Buvome ir Palūšėje, kurioje yra poilsiaviečių, kempingas, valtinė. Vasaros metu nuomojamos valtys, žiemą – slidės. Mes plaukėme valtimi, važinėjomės vandens dviračiais, maudėmės ežere.
Patiko mums ši kelionė. Jos metu aptarėme mūsų būsimus darbus. Džiaugėmės, kad kelionėje dalyvavo daug Bliuviškių kaimo jaunimo, kuris aktyviai jungiasi į bendruomeninę veiklą.

Bliuviškių BC informacija