Spausdinti
Kategorija: Bendruomenių naujienos
Peržiūros: 1726

Vorpilis iš dangaus(Legenda sukurta sekant padavimų ir istorinių įvykių pėdsakais ir skirta Sudargo pilies tragedijos kovose su kryžiuočiais 700-mečiui paminėti, 1317.06.24 -2017.06.24)
*****
,, Arti Tilžės, rytų link, aukščiausioje visos aplinkumos vietoje, stūkso Vorpilio kalnas.“ Jis ten atsirado tada, kai kadais ledynai, ilgai po savo klodais slėgę šitą kraštą, pamažu pradėjo tirpti. Jie tirpdami virto vandens gausybėmis. Šios graužė žemės gruntą ir tiesė jos paviršiumi kelius savo tėkmei – taip radosi upės ir upeliai, kurie vieni ilgainiui sunyko, kiti tarnauja iki šių dienų. Nutirpę, nunykę ledynai po savęs paliko daugelį sustumtų žemės sanklodų ar akmenų krūsnių.
Taip ir Vorpilis radosi, įsikibęs į kairįjį Nemuno krantą, aukštai pasišokėjęs virš plačių lygumų. Ne vienas čia radosi, bet su keletu savo brolių. O žemės metai bėgo, jos gyventojų daugėjo, ir šie, ieškodami patogesnių įsikūrimo vietų, nesunkiai nusižiūrėjo Vorpilį (tikriausiai ir pavadinimą jam patys sugalvojo, nes jie savo kalboje jau turėjo žodį ,,voruoti“, kuris reiškė ,,saugoti, ginti“) . Tas Vorpilis – visa vora kalnų, į didžiąją upę savo briaunomis atsirėmusių. Toje upėje žuvies gausybė; aplinkui ošiančiuose ir sunkiai beįžengiamuose miškuose visokiausio žvėries kiek tik nori maistui, o nudobtų žvėrių kailių - aprėdui . Žodžiu, atrado keliauninkai kraštą, kuriame galima gyventi ir išgyventi. Taigi atvykėliai kuo noriausiai čia kūrėsi. Didžioji upė tapo jiems puikiu keliu į rytus bei vakarus, todėl beveik nereikėjo kirstis proskynų per tamsiąsias miškų tankmes. O jeigu kur tiesė sau praėjimus, tai tiesė per slėnumas arčiau upės pakrančių, kur prasiskverbti, prasibrauti lengviau.

Tai šiose kalvose prie Nemuno kūrėsi mūsų protėviaiTačiau gražūs kalnai masino ir neprietelių akis. Jie didžiąja upe kaskart vis įžūliau pradėjo slinkti iš vakarų į rytus ir atvirkščiai. Ne dykai taip slankiojo, o gviešdamiesi užpulti jau apsigyvenusiųjų būstus, užgrobti jų žemes.
Vorpiliui artinosi sunkūs laikai. Bet vorpilėnai nesnaudė: jie aukštino kalvų keteras ir tvirtino jų šlaitus, įkasdami gelmėn storiausius rąstus, suridendami didžiausius akmenis, statė tvirtus pastatus-pilis iš skambančių medinių sienojų; kietai plūkė molio aslas savo būstuose ir jų kiemuose; aplink savo kiemus kasė giliausius griovius, kad priešai lengvai čia nepatektų. Ir nuolat būdravo, stebėdami upę ir negirdimai tyrinėdami aplinkinių girių tankmes, kad laiku pajustų neprašyto svečio atėjimą, kad nebūtų užklupti iš netyčių. Ir medžiokles nuolat rengė, nes jose vyrai ne tik žvėrį nudobti mokėsi, bet ir priešą niekadėją taiklia strėle atgrasyti ar net paguldyti.
Narsūs žmonės apgyveno Vorpilio kalvas, ir tai tęsėsi ne vieną amžių. Jie saugojo ne tik Vorpilį: jiems rūpėjo ir aplinkinių, ir tolimesnių žemių gentainių ramybė, todėl ypač akylai žvalgėsi po plačias savo ir savo kaimynų medžioklės apylinkes. Joks priešas ilgus metus nos ir ne kartą mėgino, bet šio krašto neteriojo, nes kiekvienas mėginimas pulti jiems atšipindavo dantis. Tačiau neprieteliai telkė jėgas. Subūrė kryžininkų pulkus, statė mūro pilis ir vis įniršiau žvalgėsi rytų pusėn, kur, manė, kardus paminklintų iki valiai, kur grobio būtų iki soties, iš kur įkaitų darbams į savas pilis bandas parsivarytų.
Bet jų kelyje stovėjo narsūs vorpilėnai, ir suprato kryžeiviai - neturės jie laisvo kelio, kol nuo jo nenušluos tos karingos tvirtovės. Taigi kryžeiviai surėmė pečius, telkdami savo grėsmingas jėgas: dirbinosi laivus, kalė ginklus, skaičiavo ir telkė kariauninkus, augino ir mankštino žirgus. Negana to, visai netoli nuo mūsų protėvių apgyventų žemių pasistatė dvi pilis - Skalvos ir Ragainės – ir ten ginkluotas savo įgulas sutupdė.
O Vorpilio saugumu tada didžiūnas karvedys Sudargas rūpinosi. Garbingas vadas jis buvo, savo karius uoliai kovos gudrybių mokė, su žemaičiais karšuviais didžiojo kunigaikščio Vytenio pulkuose kryžiuočių pavandenio žemių įtvirtinimus ne kartą talžė, ramiai gyvent jiems nedavė. Ne vieną kovą, o dešimtis atlaikė, nuolat silpnindamas priešų jėgas, o saviškių ištvermę ir pasitikėjimą ugdydamas.
Tik – tie neramūs laikai. Ore retai beišsisklaidydavo mūšių metu sudegintų pilaičių ar sodybų dūmų smarsas, o žiūrėk – vėl naujam ruoškis. Taip vis ir taip. Kol...
021317 birželio vasarvidis. Didžiūno Sudargo pilies kiemo ir aplinkinių sodybų žmonės ruošiasi švęsti Rasos šventę. Juk birželis visai prie pabaigos artėja, jau plaukėja rugiai ir tuoj tuoj jų vos tik išlindusios varpelės pasidengs pilkšva vos įžiūrimų žiedelių rasa, tokia panašia, kokia vasaros rytmečiais blizga, o įdienojant kyla garų debesėliais nuo medžių, nuo žiedų, nuo žolių. Saulei kylant, tikrasis rasų rūkas sklaidosi, nyksta. Bet tokiu pat rūku nuvilnyja žydinčių rugių laukai, kai virš jų plauko palši žiedadulkių debesėliai. Rasos šventė - tai ir pagarba beprasidedančiai vasarai, ir javui, kuris duonelę brandins. Tai tikrasis vasaros žingsnis, todėl gamtoje nėra tokio apsnūdėlio, kuris nesidžiaugtų jos stebuklo apraiška, todėl kas gyvas šią naktį paženklins šventinių laužų pašvaistėmis, jaunimo, net vaikų ir vyresniųjų šėliojimais, paparčio žiedo paieškomis. Tame visuotiniame triukšme – ir Sudargo pilėnai. Juk naktis tokia nuostabi - trumpa, šilta, dar nenutilusių paukščių ulbinama. Tik ko pačiame vidurnakty panemunės šlaitų gojuose pradėjo klykti pelėda? Juk kai klykia šitas mieguistas paukštis, visada darosi nejauku, nes nuo seno yra sakoma – lauk blogos žinios. O Sudargo pilies žmonės nuolat parengtyje budėjo, nes jų niekada neapleisdavo piktą lemianti nuojauta, kad kryžeiviai tik laukia patogios progos eilinį kartą juos užpulti, ką pastaruoju laiku per dešimtmetį net tris kartus tai padarė. Gerai, kad vis nesėkmingai. Bet ka gali žinoti?
Todel ne visi pilėnai ramiai jautėsi. Ir pats karvedys Sudargas, ir artimiausi jo patikėtiniai gerai žinojo, kaip netoli žvanga pulti pasiruošusio priešo ginklai. Bet tam ir Sudargo sodyboj buvo ruoštasi. Ir šią naktį, kaip tai būdavo praeityje, į aplinkines girias tyliai kaip lūšys išslinko žvalgai, nes ką gali žinoti? Tiesa, į pilį jie atsiuntė signalus, kad miškuose yra pastebėję ar užjutę slankiojančias nedideles kryžeivių grupeles, bet ne didesnes, kaip kitąsyk. Tokių bijoti nereikia, nes tai tik žvalgomosios, o ne puolamosios grupės. Jos ir ginkluotos nedaug. Todėl ir Sudargo pilėnai vasaros trumpnaktį leido šurmulingai: tarp piliakalnių, jaukiame slėnyje, smagiai pleškėjo laužas, į vos priblėsusią padangę keldamas raudonas žiežirbas; ant iešmų kepė žvėriena ir žuvis; per rankas ėjo kvapus midaus ragas; linksmuoliai dūko žaidimų ratuose; Nemuno tėkmėj merginos plukdė vainikus.
O tuo tarpu aplinkinių miškų tankmėse tiesiog iš po žemių dygo iki tol gerai užsimaskavę kryžininkai ir kapojo Sudargo žvalgus. Bet pilyje tik labai vėlai, vakarinei žarai pasistūmėjus į rytinę dangaus pusę, išsiskirstė priepilių žmonės, nutilo ir pilis. Pasiliko tik sargyba, tačiau ir ta tik ką patirtais įspūdžiais gyveno. Be to akių vokai sunko nuo nuovargio.
03Vasaros nakties vilionėms nepasidavė tik senas senutėlis žynys. Jis, nusileidęs į Vorpilio kalno papėdę, klaupė ant žemės, glaudė ausį prie jos ir klausė, ar ji nevirpa nuo artėjančių žirgų kanopų? Žiūrėdamas Nemuno tėkme pavandeniui, vakarų kryptimi, savo kad ir seno žmogaus, tačiau vanagiškai įžvalgiomis akimis plėšte plėšė skystą vasaros trumpnakčio tamsą ir tyrinėjo priešaušrių padangės gaisro vis labiau beapšviečiamą upės paviršių, sekdamas, ar neatsigrumia neprašyti svečiai.?
Tačiau Nemunas, kiek akis užmato iki posūkio, buvo ramus. Be to ir Sudargo žvalgai, išsisklaidę po miškus, rodos, akylai stebi prieigas, tai jeigu kas, tuoj signalizuotų?
O panemunės karklynuose lyg susitarusios smagiai prapliupo lakštingalos. Tarsi jų pažadintas, pavymui sujudo sukruto visas įvairiausių giesmininkų choras. Jau jau artinosi rytas.
Grįš senolis į pilį, tik dar truputėlį pasėdės kalno papėdėje, kad visas pranašystes į vietas sudėliotų, kad karvedžiams patarti galėtų... Ir staiga – ar ne žemė vakarų pusėje suvirpo, sudrebėjo? Tada vėl žilagalvis ausimi prigludo prie Vorpilio molio.
Taip, tikrai! Jau vis labiau aiškėja gaudžiantis didelės joties dundesys, sumišęs su kanopų bilsmu įsirėždamas į tokią smagią paukščių muzikos kakofoniją. Ir žirgo žvengimas, rodos, pasigirdo? O vakarų pusėj, tolumos brėkšmoj, Nemuno vingis juodais šešėliais užsiklojo... Laivai!
Nejaugi?
Senasis pakniopstomis kilo į kalną, skubėdamas juodąją žinią į pilį nunešti, tačiau iš prietėmių atskriejusi strėlė buvo greitesnė...
Ir krito žynys, dar kalno viršūnės nepasiekęs, sargybos įspėti nesuspėjęs. Ir laiku nesuskambo pavojaus varpas, ir neužsižiebė signalinis laužas. Tik žemė vis smarkiau dundėjo. Ir kur jai nedundėti, jei šis kraštas, nors daug užpuolimų atlaikęs, bet dar niekada nebuvo regėjęs tiek priešų būrių - ne šimtai ginkluotų kariauninkų, o ištisi tūkstančiai supo Sudargo pilį iš visų pusių – iš sausumos ir iš vandens.
04Ir užvirė mūšis, kokio iki šiol nei tvirtovės kalvos, nei sienos nebuvo regėję. Šėlo aižėsi grumtynės pre pilies sienų, rodėsi, kad pragaras savo vartus atvėrė. Priešai talžė tvirtovę kuo tik įmanydami: bombardais, kuokomis, svaidė per pilies sienas akmenis, laidė degančias srtėles. Iš priepilių atskubančius gynėjus arba pasitiko strėlėmis, arba kapojo kardais, ar smaigė ietimis.
Ne mažesnis atsakas buvo ir iš vidaus. Krito nuo sienų į pilį įsigauti bandę kryžiuočiai su perskeltomis galvomis ar perdurtomis krūtinėmis, ar kniubo po iš viršaus krintančių akmenų kruša, ar raitėsi po verdančio vandens pliūpsniais. Tačiau kryžiuočių buvo tokia galybė, kad jie vis kilo ir kilo naujais būriais, kol baisaus spaudimo neišlaikė pilies vartai – jie atsilapojo! Sako net, gal išdavikas juos atvėręs?
Tada sugriuvo baisioji lavina į vidinį pilies kiemą ir į pačią pilį. Kas ten dėjosi, sunku net nuspėti. Nors karvedys Sudargas buvo ypač narsus karys, narsus ir šalia jo kovęsis sūnus. Ir visi pilies gynėjai narsūs, tik jėgos buvo nelygios. Kai jau visai įsibėgėjo ryto brėkšma ir saulėtekis virš Nemuno vandenų paliejo savo raudoną ugnį, ant piliakalnių dar virė kruvina kova, bet jau liepsnojo medinės pilies sienos ir žemę klojo šimtai nukautųjų, savų ir svetimšalių. O kai rytas dar labiau įsibėgėjo, pradėjo silpti Sudargo karių jėgos, nes ir jų gretos grėsmingai mažėjo.
Ten, kur kovėsi karvedys Sudargas ir jo sūnus, priešai kaip šalnų pakąsti lapai krito. Rodėsi, tėvo ir sūnaus narsa ir įtūžis – neįveikimi. Tačiau priešų gretas dar vis papildė nauji būriai, pasirodydami iš miško, o Sudargo – niekas. Ir kai karvedžio raumenys ir nuovargio protui paklusti jau nebegalėjo, jo krūtinę pervėrė kryžiuočio ietis. Nepamatė tėvas, bet beveik tuo pačiu metu kardo kirtis ir jo sūnų paklojo.
Žydų piliakalnisBaisios dienos ištiko senąją piliakalnių žemę. Šitiek pilėnų iškapota! Juos net apraudoti ir palaidoti nebuvo kam, nes gyvi likusieji, daugiausiai vaikai ir mterys, buvo įkaitais į kryžiuočių žemes išvaryti. Nutilo ilgus amžius savo stiprybę skelbęs Vorpilio kalnas. Šimtmečių prireikė, kol jis vėl gyvybe užsipildė. Tačiau į žmonių atmintį tie baisūs įvykiai įsirėžė amžiams lygiai taip, kaip ir karvedžio Sudargo garbė. Todėl vietovė pasiliko jo vardą – Sudargas. Bet vienas piliakalnis, pats aukščiausias, labiausiai į vakarus paėjėjęs ir pasižvalgyti po aplinkinius horizontus galintis, nežinia nuo kada iki dabar Vorpiliu vadinamas.. O senos legendos dar vis pasakoja apie po kalnu nugrimzdusią pilį ir senąjį žynį – kalno senelį. Gal tai ne žynys, gal tai karvedys Sudargas?
Daug vargų Lietuva patyrė per visokius permainingus laikus. Daug kartų ją visoki priešai trypė, degino, žudė ir trėmė. O ji - vistiek gyva. Nepasidavusi, nenugalėta.
Kai nuo tų baisių Sudargo įvykių praėjo beveik septyni šimtai metų, ant aukščiausios piliakalnio keteros, praskyręs žemės luitus, iš giliausių gelmių iškilo karžygys Sudargas, skaudžioje ramybėje sustingęs, su kalaviju greta. Naktimis, po vasaros dienų kaitros, Nemunui tirščiausiu rūku užsiklojus, sako, akmeninis karžygys atgyja: jis pakelia kalaviją ir sukviečia savo žygūnų dvasias. Šie buriasi apie savo karvedį tyliai ir ramiai, kiekvienas su savo ginklu. Susibūrę klauso, ką Vadas jiems byloja. Paskui, prisidengę rūku, klaidžioja panemunių šlaitais, piliakalnių papėdėmis, o virš jų tyliai supasi, plevena lengvutėlės rūko skepetos. Tik paprasta akim tu, prašalaiti, nieko nepamatysi. Bet pajusti gali. Todėl vasaros naktį atėjęs prie pilialkalnių, tyloj pabudėk ir pabūk su jais, čia galveles padėjusiais. Žodžių neišgirsi, o ką jie sako – širdimi pajusi. Paglostyk šaltą paminklo akmenį ir dvasiškai pasijusi daug stipresnis lietuvis esąs. O kol šioj žemėj tu tarsi lietuvišką žodį, kol bus gerbiami tautos protėviai ir jų palikti papročiai, tol ši žemė vadinsis Lietuva..

2007 - 2017 m. Alberta Natalija Dragūnaitienė