Kai daugelis Šakių rajono bendruomenių sėkmingai skaičiuoja jau antrąjį savo gyvavimo dešimtmetį, mes – Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenė – esame dar visai jaunučiai. Mums - tik dveji metai.

Kodėl?

1970 – 1973 m. buvo pats sodybų tuštėjimo įkarštis. Kaimų gyventojai iš vienkiemių buvo keldinami į bendras gyvenvietes. Net šešiolikoje šio krašto kaimų neliko nei vieno gyventojo. Jie nusigriovė savo namus ir pasklido po visą Lietuvą. Bet jų šaknys liko gimtinės žemėje. Jos ir dabar šaukia ir šauks sugrįžti atgalios, nes širdyje tik ši žeme visada išliks šventa. Tai todėl šis kraštas jo kraštiečiams netapo užmirštas: jie, nors ir retkarčiais, bet grįžta čia pabendrauti su savo tėviškėnais, su savo žeme. Deja, kai ką saugojame tik savo atmintyje – nėra šiai vietovei brangios Kriauniškių pradinės mokyklos. Tačiau mus jungia dar iš tų laikų išlikusi medžių alėja ir jau mūsų rankomis prieš trisdešimt metų pasodinti medeliai, dabar išlakiais medžiais tapę. Vietoj Kriauniškių mokyklėlės, kuri buvo nugriauta apie 1969 m. maždaug tuo pačiu laiku iškilo Lepšių kaimo pradinė mokykla. Tačiau ir jos dabar laukė panašus likimas. Be to Lepšiuose išlikęs dar vienas labai svarbus šio krašto simbolis – Šilgalių kaimo koplytėlė. Ji buvo visai užmiršta ir į jokį turto registrą neįtraukta, todėl jai neužtikrintas joks saugumas. Todėl

šių eilučių autorei kilo idėja savo lėšomis įsigyti apleistas buvusios Lepšių pradinės mokyklos patalpas ir atlikti jų kapitalinį remontą, o tada įkurti čia naujai susibūrusios kraštiečių bendruomenės būstinę - Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenės židinį.Tokia jauna nedidelės vietovės bendruomenė jau jungia 47 narius. Įkurta ji ne vien tam, kad rinktumės ne tik susitikti ir bendrai švęsti šventes, bet ir daryti gerus darbus Lepšių kraštui. Ir tai – kaimo atgaiva. Naujam gyvenimui prikelta Šilgalių kaimo koplytėlė. Šis architektūrinis mūsų krašto paveldo objektas - 1792 m. statinys - užmirštas ir apleistas ir nebuvęs į jokį turto registrą neįtrauktas, dabar mūsų ir Šakių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus jungtinių pastangų dėka koplytėlė jau atsirado nekilnojamų kultūros vertybių registre. Finansinė parama yra skirta ir kapinaičių apie koplyčią aptvėrimui. O paremiant kraštiečiams bei panaudojant bendruomenės nario mokesčio lėšas, užsakėme klauptų koplyčiai pagaminimą. Dabar koplytėlėje retsykiais aukojamos Šv. Mišios, taip pat suteikiamas Krikšto sakramentas. Koplytėle pastoviai rūpinasi bendruomenietė Gražina Šumskienė. Ačiū jai. O kapinaitėse pradėti laidoti mirusieji. Taip gyvenimo tęsiniui atgyja mūsų kaimas.
Ilgą laiką Lepšių gyvenvietės vaikai laisvalaikį leisdavo ant gatvės asfalto. Tai pavojinga, nes nesaugu. Todėl susibūrę patys ir remiami mūsų Lukšių seniūnijos seniūno Vido Cikanos, įrengėme krepšinio aikštelę. Prie aikštelės pradėjome rengti 1,5 ha ploto poilsio zoną kaimui. Kraštietis Arvydas Kubilius savo technika išvalė uždumblėjusį tvenkinį, seniūnas organizavo pirminį teritorijos išvalymą. Darnesniam mūsų susitelkimui palaikyti gyvenvietėje pastatėme dekoratyvią skelbimų lentą. Taip ir judame į priekų, vienas kitą paskatindami, palaikydami. Bendruomeniškai judame. Išaušus pavasariui, vėl laukia tolimesni darbai.
Džiugesys ir pasigėrėjimas apima, matant aktyvių narių pagalbą. Tokie yra seniūnaitis Rimantas Pavalkis, Roma Matusevičienė, Gražina Šumskienė, Rita Danilevičienė ir kiti kraštiečiai. Mes ne tik darbus dirbame, bet ir bendrai pabūti, šventes kartu švęsti renkamės. Pasikviečiame meno kolektyvų, organizavome kraštiečių rankdarbių parodėlę, pažymime savo narių jubiliejus. Kasmet, rugpjūčio pabaigoje, organizuojame didįjį visų su šiuo kraštu susijusių žmonių susitikimą. Nuoširdžiai norime sutelkti kuo daugiau kraštiečių, kurie paliko savo tėviškes. Lankykim tuos kraštus, kur gimėm, kur augom, kad juose neužgestų židinys, mūsų meile kurstomas. Kad kaimo bendruomenė būtų lyg mažoji savivaldybė, tačiau savo darbais pastebima didžiosios savivaldybės ir jos palaikoma bei remiama. Nesijauskime, kad esame maži. Mes esame kiekvienas - ir kartu visi. Tai ir nemaži.

Todėl

visada atsiminkim, kad gimtasis kaimelis – tai ne koks pakraštys, o mūsų pasaulio pradžia ir tęsinys.

Ona Baltrušaitienė, Lepšių kaimo kraštiečių bendruomenės pirmininkė