Daug visokiausių laivų ir laivelių per savo gyvenimus matė Sudargo panemuniečiai. Oi, daug! Ir kokių tik neregėta, nes per amžių bėgsmą nepavargstantis Nemunas daugybę jų ar ant savo ramiais veidrodžiais blizgančios nugaros, ar prieš vėjus besigalynėjančius su putojančiomis bangomis vakarų arba rytų kryptimis vis nešė, nešė. Ne tik laivus nešė. Jis kantriai per tūkstantmečius prie savo krantų telkė ir glaudė mūsų protėvius ir mus pačius; su mumis daugybes karų iškentėjo ir po negandų vėl tai žaliuojančių, tai javą brandinančių saulės spalva nušvitusių laukų plotais džiaugėsi. Tik dabar nutilęs ir, rodosi, liūdnas Nemunėlis savo vandenis vistiek kantriai neša į jūrą. Nutilęs, nes jį užmiršo žmogus, lietuvis. Tas žmogus jau sėdi blizgančioj mašinoj ar trapu į lėktuvą kopia. Krovinius, dūmydamos orą ir drebindamos autostradas, sunkiasvorės velka. Tai kur ten Nemunas! Jo paslaugos, tikriausiai, jau neekonomiškos. O kažin kaip kitur Europoje ir pasaulyje? Ar upių ,,darbo vietos" jau panaikintos ?
Ak, Nemunėlis!
Bet koks dyvas! Birželio 30 dieną staiga kažkoks gyvas žmonių bruzdesys prie Nemuno, pačioje garsiųjų Sudargo poliakalnių papėdėje. Nemažai laukiančiųjų čia susirinko, vietinių ir kaimynų iš aplinkos. Ir priežastis labai kilni – ypač garbingų svečių sutiktuvės! Nes jau kelinta diena pulkelis iškilių ir garsių Lietuvos mokslo, meno, kultūros ir kitų visuomenei nusipelniusių šviesuolių žvalgėsi po savo šalį iš ten, iš kur kilo ir Lietuva – iš Nemuno. Juk tai jie subūrė nacionalinę ekspediciją ,,Nemunu per Lietuvą". Gražus jų žiedas: grupės vadovas - profesorius dr. Alfredas Bumblauskas – lietuvių istorikas, produktyvus tyrinėtojas, ne tik kapitaliniais rašytiniais mokslo darbais žadinantis Lietuvą, bet ir su visa savo energija garbingą krašto praeitį nuolat su savo kolegimis aptarinėjantis per daugybę LRT laidų ir ypač tautai įsiminusių dviejų mokslo korifėjų: Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko – tiek žinių paskleidusios laidos ,,Būtovės slėpiniai". O kas nežino šauniosios etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės: ji ir laidų vedėja, ir politikė, ir dar dauglio kitų visuomeninių darbų organizatorė ar dalininkė. Greta jos – Selemonas Paltanavičius – Lietuvos prozininkas, gamtininkas, fotografas, laidų vedėjas. Ar yra mūsų visuomenėje žmogus, kuris nuolatos TV ekrane nematytų ir su pasigėrėjimu neklausytų be galo kultūringai ir protingai Lietuvos televizijos žurnalisto ir prodiuserio Edmundo Jakilaičio vedamų laidų. Tarp svečių – kuklus, visai nepozuojantis vyriškis – Benediktas Vanagas, autosporto lenktynininkas, vienas universaliausių lenktynininkų Baltijos šalyse, šiais metais Lietuvą garsinęs Dakaro ralio trasoje ir užėmęs 24 vietą, kuri yra geriausias ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos valstybių pasiekimas. Ir dar viena patraukli asmenybė – atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Jis – ir kūrėjas, ir Sibiro ekspedicijų į lietuvių tremties vietas dalyvis, ir kitų sričių visuomenės veikėjas. Su šiuo šauniu ir ištvermingu šešetuku – dar jaunimo būrelis, veržlaus, žingeidaus, iš solidžių suaugusiųjų gyvenimo išminties besimokantis. Jaunimas – Vlniaus universiteto istorijos magistrantai: Simonas Teškevičius, Aušra Terleckaitė, Akvilė Gasiulytė. Ekspediciją taip pat lydėjo ir visą kelionę įvaizdino ir įgarsino LRT darbuotojų ekipažas. Savo darbą jie dirbo tyliai ir tarsi nepastebimai, bet protekiniais. Kad niekas neliktų nepamatyta, neišgirsta ir neužfiksuota. Juk visa tai turės sugulti į aštuonių dokumentinių filmį serialą.
O sudargiečiai svečius prie Nemuno taip pat šauniai pasitiko. Jiems talkino visada nuoširdūs kaimynai – Renatos Baltrušaitienės vadovaujama linksmoji Slavikų kapela. Nors svečiai vėlavo ( su savo kurėnu buvo užstrigę ant upės seklumos , tačiau niekas nesiskundė ir visi kantriai laukė. Bet kodėl ir nelaukti, kai svečiai tikrai didelio laukimo buvo verti ir kai Sudargo piliakalnių papėdės ir didysis paupys esančius visada dosniai malonina savo vaizdais, paukščių giesmių garsais ir kvapais. Kai ekspedicijos dalyvių kurėnas, tolumoje genamas lietaus debesiūkščio, laukiančiųjų akiratyje pasirodė, per visą pakrantėje susibūrusiųjų pulką smagus atodūsis nuvilnijo. Žmonių džiaugsmas tikrai buvo ne dirbtinis, ne poza, o nuoširdi pagarba. Pagarba už tai, kad tokie solidūsi laivelio keleiviai, be pastogės susigūžę po lietumi, vėju ar kartais po saulės danga sėdintys, atlieka drąsią, tačiau varginančią kelionę. Bet ta kelionė – aukso verta. Juk tai Lietuvos pažinimas ir to pažinimo sklaida apie ją. Sklaida per galingiausias žiniasklaidos priemones: per gyvą ir rašytinį žodį, per eterį ir vaizdą. Sudargiečiams ir visiems laukusiems jų atminty susitikimas aukso vertės pasiliks ir todėl, kad tokio šilto ir betarpiško bendravimo su svečiais retai kur ir kada besurasi. Jų žygeiviškos ,,uniformos" šmėžavo visur tarp minios ir visur vyko gyvas bendravimas, neišsenkantys pokalbiai. O jau neužilgo, rudenėjant, visuomenė lauks pažadėtojo ekspedicjios apibendrinimo - dokumentinių filmų serialo apie kelionės Nemunu rezultatus. Tikimės, kad seriale atsiras vietos ir Sudargo unikalumui: jo piliakalniams - senosios istorijos liudininkams, jo žmonėms, jo šiandienai. Viliamės, kad ekspedicijos dalyviams Sudargo atradimas, kaip ir kitų panemunės vietovių, bus stiprus impulsas dar plačiau gilintis į tokią turtingą čia kadaise buvusios vienos iš galingiausiųjų Žemaičių tvirtovių istorinę praeitį ir jos atskleidimą dabarčiai. Mes, sudargiečiai, visus, aplankiusius Sudargą, išleidžiame su prašymu – būkite Sudargo ambasadoriais. Tikimės, kad kurėno įgulos nariai bus ypatingi ambasadoriai, nes tą jau dabar pajutome ir džiaugiamės. To siekdami svečiams padovanojome nedideles brošiūrėles su kuklia apybraiža apie kai kuriuos mums žinomus Sudargo istorinius faktus.
Bet ne tik istorija domino mūsų svečius. Sudargą jau seniai garsina konditerės Marytės Janušaitienės suburtas ,,Baravyko klubas". Šio amato tradicijos pradžia Sudarge atsekta iki praeito amžiaus pradžios ir ji ypač išplėtota XX a. antroje pusėje.
Kitas Sudargo krašto pasididžiavimas – Suvalkiečio sodyba Pervazninkų kaime. Tai tikras pasiturinčio Zanavykijos ūkininko sodžius, gyvai ir vaizdžiai liudijantis apie šio krašto valstiečių gyvenimo ypatumus. Gražius gero šeimininko gyvenimo ypatumus. Šiame ūkyje ir dabar tvarkosi geri šeimininkai.
Tai ar liūdnas buvo Nemunas šiomis dienomis, kai ant jo tamsmėlynės nugaros , tiesa, nalabai vikriai, bet patikimai laikėsi ir yrėsi į priekį kurėnas – kuršmarių valtis su tokiais brangiais keleiviais, Lietuvos Tėvynės žadintojais. Ir Nemuno žadintojais, nes gal nors viena ausimi išgirs šalies visuomenė, kiek kultūrinės ir pažintinės gyvybės turi mūsų panemunės, galinčios savo turtais su visais pasidalinti, tik dar tiesiog nemokama to atrasti. Ir Sudargas nuolatos vis kažkieno atrandamas, o atrastas jau stebuklu vadinamas. Ne be reikalo pirmą kartą aplankiusieji šią vietovę kaip susitarę kartoja: nereikia važinėti po užsienius, kol nesužinome, kokių stebuklų turime savo krašte. Ne tik praeities, o ir dabarties. O jei Nemunas taps viena iš turizmo trasų, tai Sudargo piliakalniai tiesiog iš upės yra ranka pasiekiami. Maži ir net didėlesni laivai čia be problemų gali užsukti, kaip ir kurėnas, be įgulos sveriantis 3 tonas, puikiausiai tą patvirtino. Tiesiog prisukti prie kranto ir išsilaipinti. Čia yra tokia galimybė, tik reikia žinoti, kuri tai vieta (iškilus tokam poreikiui, sudargiečiai ją paženklintų). O Sudargo žavesys – jau nuo pirmo žingsnio išlipus į krantą. Lygiai kaip ir atvykus sausumos transportu ir pasukus jį į piliakalnius Balnakalnio ir Piliakalnių gatvėmis.
Nutilo nemažos, tačiau linksmai piliakalnių prieglobsčiuose šurmuliavusios minios sukeltas triukšmas. Vėjas išsklaidė ant laužo ten kepusio paršioko ir kitų senovinių skanumynų kvapus. Nuslopo žvangesys istorinų ginklų, pakeltų jau dabarties ,, karių" rankomis. Nutilo ir švelnus tų anuos laikus menančių šokėjų gracingas tipenimas ir nusilenkimai, prikaustę publikos dėmėsį. Į savo įprastinio darbo ritmą sugrįžta daug jėgų susitikimo organizavimui skyrę Sudargo seniūnijos ir kultūros darbuotojai, taip pat kiti bendruomenės žmonės. Tačiau nuovargiu niekas, o niekas nesiskundžia, nes tikėtina, kad visiems už triūsą buvo džiaugsmu atlyginta. Džiaugsmu kad per ekspedicijos apsilankymą nauju žvilgsniu ir plačiai buvo pažvelgta į tai, jog mūsų istorijos ir geografijos žemėlapyje yra nuostabaus grožio ir šlovės vietovė - Sudargas.O ypač optimistiškai nuteikė karšta profesoriaus A. Bumblausko pastaba, kad Sudargui reikia nacionalinio lygmes dėmesio, tuo labiau, kad artėja 2017 metai, kurie bus paskelbti piliakalnių metais. Sudargas tais metais minės savo paskutinio ir tragiško mūšio su kryžiuočiais 700-ąsias metines ir jo istorinės atminties garsinimo renginio ,,Sudargo piliakalnių atsidūsėjimai" 10-ąją sukaktį. Juk šis renginys ir kita istorinės atminties gaivinimo programa dabar taip rūpestingai renovuotiems ir puoselėjamiems piliakalniams ir pačiam Sudargui įkvepia gyvybę.
Alberta Natalija Dragūnaitienė, Sudargo bendruomenės centro pirmininkė