Sudargas, pataraisiais metais atsidūręs intensyviai turistų lankomų vietovių kelyje, jau senokai priprato prie jų įvairovės ir dabar jų gražūs būriai ar būreliai nors patraukia dažno akį, bet nestebina. Kitaip buvo šių metų lapkričio 9 d., kai miestelio aikštelėje iš autobuso pabiro kariškai uniformuotų jaunų žmonių pulkelis. Kas, iš kur jie?- stebėjosi ne vienas. Lyg būtų kareivėliai, bet tokie dar jauni? Čia kažkas kitaip... O šie, pasižvalgę po aikštelę, kur stovi Atgimimo kryžius ir paminklas ,,Visieme lietuviško rašto ir žodžio sergėtojams", patraukė Klebonijos kalno ktyptimi, kur dar tebestūkso per karą nuo žemės paviršiaus nušluotos klebonijos pamatai, menantys čia kadaise gyvenusį ir šviesųjį knygnešystės darbą dirbusį didįjį knygnešį kunigą Martyną Sederevičių. Paskui visi susibūrė į koloną ir jau pėsčiomis patraukė į kapines, kur viename kape ilsisi du iškilūs knygnešiai – Martynas Sederevičius ir Serafimas Laurynas Kušeliauskas, o visose kapinėse - daugelis jų bendražygių. Jaunuoliai ant kapo uždegė žvakeles. Prie šio kapo – knygnešių simbolio nusilenkė visų visų Lietuvos knygnešystės žygių atminimui. Paskui iš kapinių – vėl žingine, tik jau link Slavikų. Žygis tęsėsi tuo pašešupių keliu ir žeme, kur kiekviena jos pėda per pavojingiausią spaudos draudimo laikotarpį 1864-1904 m. buvo paženklinta lietuviško žodžio nešėjų baimės ir pavojaus ženklais. Viso šio žygio metu jo dalyviai turėjo galimybę bent apytikriai sužinoti, kiek knygnešių įsitraukė į šią tuo laiku pavojingiausią kovą; kiek jų sugavo; kiek ir kokiais būdais bandė palaužti; kiek ištrėmė; kiek žuvo; kiek kitaip nukentėjo.

Pasiekę Slavikus žygeviai sustojo prie varpinės, prie to simbolio, kuriame kadais buvo slepiama slapta lietuviška spauda. Tiesa, slėptuvė buvo varpinės rūsyje, kuris iki šių dienų neišliko. Slavikuose taip pat susipažino su kitomis knygnešių istorijomis. O tada – vėl pėsčiomis atgal į Sudargą. Nužygiuota buvo iš viso 35 kilometrai. Ir jokių nusiskundimų, jokio inkštimo, nes patirti jaunuolių įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad užgožė visa, kas galejo atrodyti nepatogu ir sunku. Edukacinė – pažintinė kelionė pasirodė esanti labai reikšminga, be abejo, ir įsiminta visam gyvenimui. Ir ne kaip nuotykis, o kaip skaudžios tautinės istorijos pažinimo pamoka. Pamoka, kokios sėdėdamas auditorijoj ar klasėj tikrai nepatirsi.
Tai kas, iš kur jie, tie žingeidūs ir ištvermingi žygeiviai? Jau laikas atsakyti? Tikriausiai – taip. Tai Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokyklos auklėtiniai iš Kauno kartu su savo vadovu, šios sukarintos mokyklos instruktoriumi Ričardu Žilaičiu. Malonu pastebėti, kad Ričardas, daugelio puikių idėjų generatorius, pats gyvendamas ir dirbdamas Kaune, nenutraukia ryšių su savo šaknimis - tėviške, ypač su Bunikių ,,Kregždantės'' bendruomene, kurioje jis yra Bendruomenės centro pirmininkės pavaduotojas. O šiame krašte jau seniai veikia kelių kaimo bendruomenių – Sudargo, Slavikų, Panovių ir Kudirkos Naumiesčio - sambūrio tinklelis, ne kartą susitelkęs kaimyniškoms veikloms. Bendromis šių bendruomenių veiklomis paremtas knygnešių atminimo saugojimas bei puoselėjimas šiais metais jau paminėjo dešimtmetį ir tai yra viena tarp ryškiųjų šio krašto edukacinių veiklų, skleidžiamų per mokyklas ir bendruomenes, per vis gausėjantį turistų lankymąsi per įvairią žiniasklaidą ir leidybą. Malonu, kad tas prasmingų veiklų tinklelis skleidžiasi, vis daugiau pritraukdamas jaunų šaunių Lietuvos žmonių, kokiais pasirodė ir jaunieji kadetai, ir pats jų vadovas, neseniai į bendrą knygnešių ir piliakalnių krašto bendruomenių sambūrį atvedęs ir Bunikių ,,Kregždantę".

A.N.Dragūnaitienė, Sudargo BC