Taip Donelaitiškai šeštadienį, birželio 14 d., gražų ir žinių ištroškusį žmonių pulką sveikino Sudargas – viena tarp seniausių Lietuvos istorinių vietovių. Viena ir tarp tų, kurios per juodąjį spaudos draudimo laikotarpį 1864-1904 m. tamsiausiuose savo palėpių užkaboriuose, gudriai išskaptuotose statinių sienojų ertmėse, po malkomis krosniai pakurti ar tiesiog elgetų krepšeliuose ir piemenukų lauknešėliuose bei kitose, rodos, neįmanomose vietose slėpė carinės valdžios ujamą ir persekiojamą lietuvišką Žodį. Žodį, už kurio sergėjimą ir gynimą grėsė kalėjimas, katorga, ištrėmimas ar net mirtis...
Bet, svieteli margs! Kokia graži minia šeštadienį sugužėjo ant Sudargo kalno, o paskui – į Suvalkiečio sodybą Pervazninkuose. Čia ir mokslininkas, ir politikas, ir teisininkas, ir menininkas ar kitas koks visuomenei nusipelnęs žmogus. Ir jie visi visi yra tie, kurie myli savo kraštą ir kiekvienam lietuviui šventą jo Žodį. Daugiausia gal buvo lituanistinės visuomenės atstovų. Tai tų, kurių širdyse dar plazda 1973 m. pradėtojo žygio už lietuvišką Žodį atgarsiai gražiu šio renginio – šventės pavadinimu ,,KALBOS IR LITERATŪROS DIENA ŠAKIŲ RAJONE". Šiemet ji - jau keturiasdešimt antroji. Nė kiek nesumenkusi, o tik tvirtėjanti ir savo prasmėmis, ir apimtimi.

Kalbos diena yra tikra Šakių žemės savastis: juk čia – kalbos tėviškė dabartiniame jos vartojimo variante. Tuo maždaug prieš šimtą metų pasirūpino didysis Jonas Jablonskis – Rygiškių Jonas. Šakiškė Kalbos diena yra ir tikra keliauninkė. Kasmet ji vyksta vis kitoje rajono vietovėje, neužmiršdama nė menkiausio miesteliuko. Kasmet - kita jos tema, žinių turinys ir plėtra. Bendroji jos jungtis – tik ta pati išlikusi lituanistinė idėja ir ištvermingi pagrindiniai tautiškojo deglo nešėjai lituanistai - rajono ir svečiai. Bet jų gretos jau ženkliai praretėję, deja.
Pagrindinis šių metų Kalbos dienos iškilmių organizatorius – rajono Kultūros ir turizmo skyrius ( vedėja Augenija Kaspsrevičienė ). Sudargas buvo pasirinktas ne atsitiktinai: šiais metais minime mūsų tautos pasididžiavimo – Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių sukaktį ir lietuviškos spaudos atgavimo, pasak Viktorijos Daujotytės, išsikovojimo 110-ąsias metines. Sudargas – tarp tų vietovių, per kurią visada keliavo lietuviškas žodis iš Mažosios Lietuvos, iš dodžiojo mūsų kultūros lopšio.
Kalbos diena per keturis dešimtmečius Sudarge sušvinta jau trečiąjį kartą: 1984, 2004, 2014 metais. Jas visas jungia viena tema: skirtos jos Zanavykijos krašto knjygnešiams, tarp jų vieno iš žymiausiųjų – knygnešių tėvo kunigo Martyno Sederevičiaus veiklos pagarbai ir atminimui, o šiais metais - kartu ir mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio pagerbimui. Kokia didžiulė dvasinė ir kultūrinė šių šiek tiek skirtingu laiku gyvenusių žmonių sąšauka! Kokie jų pėdsakai palikti mūsų kultūros ir politinėje istorijoje!
Išvardintieji metai, nors turėdami pagrindinę idėjos ir temos jungtį – knygnešystę, kartu pasižymi ir tam tikromis skirtybėmis. Iki 1984 m. rajone garsiai skambėjusio viešo renginio, skirto knygnešiams, nebuvo. Jam atsirasti prielaidos susidarė 1982 metais, kai akademikas Vytautas Merkys paskelbė 6000 egzempliorių tiražu išleistą savo knygą ,,Lietuvos valstiečiai ir spauda XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje." Šis išsamiais tyrinėjimais paremtas leidinys tikrai sujudino Lietuvos visuomenę. O 1984 m. Sudarge vykusioje 12-ojoje Kalbos dienoje pagrindinį pranešimą - išsamų, argumentuotą - padarė pats minėtos knygos autorius Vytautas Merkys. Nuo tada Sudargas neužmiršta nei vienos datos, sukaktuvinės ar mažiau ženklios, kurios metu atsiranda galimybė kilti dingsčiai prisiminti ir pasikartoti tai, ko niekada negalima ištrinti iš atminties.
Taip Sudargo žemėje, kurioje iki šiol gyvena nemažai didžiojo knygnešio Martyno Sederevičiaus suburtos knygnešių organizacijos narių palikuonių, prasidėjo nauja šio Lietuvai lemtingo istorinio periodo priminimo era. Ypač ji išsiskleidė 1989 m. prasidėjus ,,Atgimimui". Tada vietos žmonių santalkos ir vietos kolūkio lėšomis buvo restauruotas dviejų knygnešių – Martyno Sederevičiaus ir Serafimo Lauryno Kušeliausko, ištikimo M.Sederevičiaus bendražygio, bendras kapas, nes per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo skaudžiai nukentėjęs. Tų pačių metų rudenį jau prie restauruoto kapo Lietuvos visuomenė iškilmingai rinkosi paminėti Martyno Sederevičiaus 160-ąją gimimo sukaktį.
2004 metais 32-oji Kalbos diena – vėl Sudarge. Ji buvo skirta lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti ir pavadinta ,,Gimtojo žodžio kelias". Vėl gražios iškilmės, o jų metu vykusios mokslinės konferencijos turinys – naujos istorinės įžvalgos. Šis minėjimas tapo išskirtiniu dar ir tuo aspektu, kad per jo iškilmes Sudargo miestelio centre atidengtas kuklus akmens paminklas – plunksnelė (skulptorius Vidas Cikana) ,,Visiems lietuviško rašto ir žodžio sergėtojams". Šis paminklas nuo pat jo iškilimo datos, kaip ir knygnešių kapas, tapo pagarbos simboliu visiems Sudargo ir Lietuvos knygnešiams. Taip šie reliktai pristatomi ir gausiai Sudargą lankantiems svečiams ir turistams.
Štai ir 42-oji Kalbos diena Sudarge. Padangė grūmoja žemai pakibusiais ir lietumi grasinančiais debesimis. Birželis visai ne vasariškais vėjais plaikstosi. Ar gamta neišgąsdins besiruošiančiųjų į šventę? Tačiau, žiūrėk, jau atrieda viena kita mašinytė su vilniškiais svečiais. Tarp jų – garbiausias zanavykų zanavykas, Vilniaus zanavykų bendijos įkūrėjas ir ilgametis šios bendrijos vadovas bei visų Sudarge vykusių iškilių renginių dvasinis įkvėpėjas ir dalyvis Albinas Vaičiūnas; seimo narys, lituanistas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Vidžiūnas; aktorė Gražina Urbonaitė; nepalaužiamas zanavykas Jonas Endriukaitis. Savo zanavykiškų šaknų niekada napamiršta iš šio krašto kilusi Šiaulių Universiteto profesorė lituanistė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė su savo vyru Andriumi. Visomis galimomis progomis savo gimtinės žemei nusilenkia kraštotyrininkas ir fotografas Vincas Aleknavičius, dabar gyvenantis Panevėžyje. Tokių pat jausmų vedina čia dažnai lankosi vilnietė, bet savo šaknimis - zanavykė Birutė Matijošaitytė, o kartu su ja – šeimos nariai ir draugai.
Kaip visada tyliai tyliai, tarsi stengdamasis būti nepastebėtas, su savo foto aparatu tarp publikos sukinėjasi žurnalistas, poetas, tikras savo gimtosios žemės – Zanavikijos patriotas ir metraštininkas Antanas Andrijonas. Šios šventės jam, matyt, niekada negalima praleisti – tokia ji svarbi.
Rimties aurą šventei teikė Kidulių pagrindinės mokyklos mokinių darbų ir tautodailininkės Julijos Macijauskienės karpinių paroda donelaitiška tema (parodos globėja Inga Navlickienė). Savo teminę parodėlą pristatė ir B.Matijošaitytė.
Tačiau koks renginys būtų be šios žemės šeimininkų: rajono mero Juozo Bertašiaus su žmona Genute, vicemerės ir renginio vedančiosios Rimos Rauktienės su vyru Artūru, savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus ir Viešosios bibliotekos kultūtininkų įgulų bei spaudos atstovų, be vietos bendruomeniečių ir iš toliau atvykusiųjų svečių dėmesio ir palaikymo.
Renginys – šventė prasidėjo Sudargo katalikų kapinėse. Čia buvo nusilenkta prie kapo – knygnešystės atminimo simbolio, kuriame ilsisi du knygnešai: Martynas Sederevičius ir jo ištikimas bendražygis Serefimas laurynas Kušeliauskas. Kartu paminėti visi kovos už lietuvybės išsaugojimą kovotojai – knygnešiai (tai pristatė A.N.Dragūnaitienė, A.VIdžiūnas). Po to sekė trumpa ceremonija miestelio centre prie knygnešių paminklo – plunksnelės, kur kalbą, susijusią su minėjimo idėja ir turiniu, pasakė Sudargo seniūnė Rita Grigaitienė. Taip pat čia Kidulių pagrindinės mokyklos Sudargo Martyno Sederevičiaus skyriaus sederevičiukai skaitė savo jėgomis sukurtą akrostichą, skirtą K.Donelaičiui (vadovė mokytoja Irena Prūsaitienė ). Prie paminklo buvo pagerbta Sudargo Martyno Sederevičiaus šviesos klubo 1989 m. įkūrėja Alberta Natalija Dragūnaitiene ir šio klubo Garbės narys nuo 2004 m. Albinas Vaičiūnas. Po susikaupimo prie paminklo pulkelis svečių dar suspėjo paskirti trumpą akimirką garsiųjų Sudargo piliakalnių apžvalgai. Po to – meditacija bažnyčioje ( bažnytėlė stovi lygiai toje vietoje, kur liūdnas savo senatvės dienas baigė didis knygnešys Martynas Sederevičius). Šv Mišias su didele atida ir susikaupimu aukojo Slavikų – Sudargo parapijų klebonas Vitalijus Golinas.
Po to teorinė ir maninė renginio dalis iš Sudargo persikėlė į Pervazninkų kaimą, esantį netoli nuo Sudargo, į Suvalkiečio sodybą, kuri dabar jau ypač yra patraukli ir edukacijai, ir poilsiui, ir visokių renginių vedimui Čia vėl gražiai liejosi ir pynėsi žinios apie K.Donelaitį ir knygnešystės laikus. Bet minėjimo diena sutapo su birželio 14 – Gedulo ir vilties diena. Buvo prisiminta ir ji, žiauriai apibendrinusi XVIII a, pabaigos, XIX ir XX a. kruvinas Lietuvos draskymo tragedijas. Teorinės minėjimo dalies prelegentai buvo profesorė G.Čepaitienė, seimo narys A.Vidžiūnas, Gelgaudiškio pagrindines mokyklos mokytoja Danutė Aniulienė, ir Sudargo bendruomenės pirmininkė pedagogė A. N. Dragūnaitienė.
Tačiau koks būtų renginys, neparemtas meno prisilytėjimu?
Pirmasis toks prisilytėjimas buvo Kudirkos Naumiesčio teatro ,,Savi" pasirodymas (vadovė Laima Mockevičienė ).O! Kaip skambėjo Donelaitis su visu turtingu ir gausiu kaip bičių spiečius gražiai archajiškų, bet lietuviškai skambančių žodžių lietum, tiesiog - lyg užgriūvančia liūtimi. Su būriškų ,,sopagų" bildesiu, su komiškais ir dramatiškais ,,Metų" veikėjų gyvenimų vingiais.
Ir kokia būtų scena be vingraus tautinio šokio, kuriuo publiką džiugino jaunieji Gelgaudiškio kultūros centro šokėjai ( vadovė Edita Balčiūnienė). Ir koks nuoširdus buvo švelniabalsės trapios mergytės Justės Jakaitytės zanavykiškos šnektos pristatymas ( vadovė Rima Vasaitienė).
Jau prie knygnešių kapo suskambo, tiesiog sugriaudėjo dramatiškas aktorės ir diktorės G.Urbonaitės balsas, perteikiantis poeto Justino Marcinkevičiaus poemos ,,Donelaitis" ištraukų fragmentus. Šis balsas ,,KAIP VARPAS, KAIP KARDAS" (J.Marcinkevičius) vėliau aidėjo po sodybos klojimo skliautais, čia įrengtoje salėje. Tas balsas, šiurpuliais persmelkęs kūną ir pagavęs dvasią, nešė ją ten, į praėjusių amžių laikus, per kuriuos kaip per akivarais žiojėjančius liūnus Lietuva yrėsi į savo ateitį. Ta ateitis – mūsų dabartis, bet atėjusi ji iš praeities, iš istorijos gelmių. O ,, Istorija – mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys it pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai," (M.DE SERVANTESAS ) .
Tačiau ,,saulelė, nuo mūs atstodama ritos" į vėlyvoką popietę. Šventės gaspadinės, Sudargo ir Slavikų bendruomenietės, nervintis ,,pagavo", nes sakė, kad vasaros ore šaltai paruošta stiuba šylanti, o ant laužo kepta kaušinienė auštanti, tad laikas eiti prie skobnių. O kai prie tų skobnių svietas sugužėjo, matėsi, kad tas laikas tikrai atėjo. Bet ne todėl, kad kažkas ,,šilo", o kažkas ,,aušo", o todėl, kad skrandžiai jau maršus grojo. Tiktai ne vien ,,vėdarus prikimšti" publikai labiausiai rūpėjo, o dar pabūti po vis lietumi gąsdinusiu, bet taip ir neprapliupusiu vasaros dangumi, kai aplinkui daug pažįstamų ir nepažįstamų, bet gerumu spindinčių veidų. Veidų, suburtų artimo jausmo, artimos idėjos – prisiliesti prie iškilios mūsų tautos istorijos kaip prie gaivios šaltinio versmės.

A.N.Dragūnaitienė