Kiekviena vietovė, maža ar didelė, tikrai turi paveldines savo atminties kraičių skrynias. Klausimas tiktai, ar dažnai jas atveriame. O atvėrę ar iškeliame iš giluminių tų skrynių kampelių visa, ką ten atrandame, ir ar leidžiame nušvisti tiems turtams šiandieninio gyvenimo šviesoje. Dvasiniams turtams! Apie tokius kalba mąstytojai Arvydas Juozaitis ir Viktorija Daujotytė, įvardindami tai genius loci – vietos dvasia. ,, Vietos dvasia yra ir paveldo dvasia, saugodami paveldą, mes saugome ir ją, pačią efemeriškiausią iš visų žmogaus patirčių: nežinome, kas tai yra, o žinome, kad yra. Nėra, o ir yra, - tai sudaro slapčiausią ir giliausią žmogaus sąmonės teritoriją. (V.Daujotytė )
Siekdami prisilytėti prie iškilios paveldo istorijos reliktų, Sudargo bendruomenės žmonės vasario 23 dieną, gamtos padovanotą kaip reta gražią šventę, vedini gražaus tikslo rinkosi į Sudargo katalikų bažnyčią prisiminti šioje vietovėje virš dvidešimt metų savo ganytojišką tarnystę ėjusį kleboną kunigą Petrą Sitką. Šventė buvo skirta jo gimimo šimtmečiui paminėti. Šimtmečiui kunigo ir žmogaus, kuris pasižymėjo turintis ypatingą aurą – švelnaus gerumo ir išskirtinės tolerancijos dovaną. Žmonės jį atsimena ne kategoriškai mokantį, o tik savo gerumu vedantį paskui save tuo keliu, kuris, nežinia kaip, turi jėgą kiekvieną pakylėti į aukštesnių idealų ieškojimus. Šventas Mišias už kunigą Petrą Sitką aukojo Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ekscelencija Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupo generalvikaras kunigas Gintautas Kuliešius ir Slavikų bei Sudargo parapijų klebonas kunigas Vitalijus Golinas.
Minėjimą pagerbė ir sudargiečių žinių spragas apie mylimą kunigą užpildė gražus P.Sitkos giminių pulkelis iš jo gimtojo krašto, suburtas kunigo seserėčios mokytojos metodininkės ponios Julijos Vasiliauskienės, su jauduliu ir grauduliu pasakojusios apie tai, kas Sudargo krašte visai arba beveik visai nebuvo žinoma.
Mišių metu giedojo reto meistriškumo Vilkaviškio vyskupijos Česlovo Sasnausko grigalinis choras, daugelio tarptautinių konkursų laureatas. Vadovas maestro Mindaugas Radzevičius.
Iškilusius organizacinius klausimus nuoširdžiai padėjo spęsti Vilkaviškio vyskupijos Šakių dekanato dekanas kanauninkas Donatas Jasulaitis, ir tiek jis, tiek Aleksoto dekanato dekanas kanauninkas Deimantas Brogys sustiprinę sudargiečius ir nuoširdžiais sveikinimais.
Bažnyčioje veikė fotografijų ir rašytinės medžiagos ekspozicijos kampelis, iliustruojantis kunigo veiklą. Be to buvo skaitomos atsiminimų ištraukos apie kunigo gyvenimą ir dvasinę tarnystę.
O kunigo Petro Sitkos gyvenimas nebuvo lengvas, kaip nelengvas buvo ir kunigystės kelias. Gimė jis 1914 01 01 d. Naujųjų Alksnėnų kaime, kuris tuomet priklausė Punsko, o dabar Sangrūdos parapijai. Kaip matome iš gimimo datos , jo gyvenimo pradžia bus įsprausta tarp dviejų pasaulinių karų, o paskui, jau po Antrojo pasaulinio karo, teko praeiti visomis pavojų kūlgrindomis, stengiantis kaip nors išlikti, kai pavojus kartais visai priartėdavo. 1940 m. rugsėjo 15 d. jis Kaune arkivyskupo Juozapo Skvirecko įšventinamas kunigu. Kunigo tarnystę pradėjo 1941 metais. Iš karto vikaru Kapčiamiestyje ir Šventežeryje, o nuo 1946 m. klebonu Akmenynų, Šlavantų. Lukšių ir Sutkų, Balbieriškio ir Zapyškio parapijose. 1971-1992 metai - jau klebonavimo Sudarge laikotarpis. Šioje vietovėje nusitiesė pati ilgiausia jo šviesaus gyvenimo ir tarnavimo Dievui bei žmonėms brydė.
Pokario laikotarpiu jis negalėjo išlikti kaip pasyvus visų žiaurių ir neteisingų to laikotarpio įvykių stebėtojas ir buvo su tais, kuriems buvo svarbus prislėgtos tautos likimas. Prisiminimų apie P.Sitką vienas iš autorių atsimena tokį paties kunigo papasakotą jo biografijos epizodą, kai tarybiniais laikais už drąsą viešai pašventinti kryžių jam teko per 24 valandas susikrauti savo negausią mantą ir persikelti į kitą parapiją. Būta ir daug pavojingesnių veiklų, ir tik Dievo Apvaizda ir paties sumanumas padėjo išvengti tada valdžios vykdytų žiaurių represijų.
Kunigo P.Sitkos Sudargo laikotarpis pasižymėjo nepaprastai šiltu jo bendravimu su parapijiečiais. Atrodydavo, kad į kiekvieną žmogų jis žiūrėdavo kaip į gėrio įsikūnijimą. Plačiame jo meilės diapazone buvo lygūs visi, nepriklausomai nuo amžiaus , socialinės padėties, pažiūrų. Ypač daug meilės skyrė vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Savo kunigiškas pareigas atlikdavo su didžiausiu pasišventimu ir nuolankumu. Apie tai išlikę daug fotografinės medžiagos, užrašyta ir archyvuojama nemažai parapijiečių atsiminimų, kurie bus saugojami Sudargo bendruomenės centro archyvų kampelyje ir prieinami kiekvienam, norinčiam susipažinti.
Kunigo jau senokai nėra tarp sudargiečių ir nėra tarp gyvųjų. Iš Sudargo jis, silpstant sveikatai, išsikėlė, būdamas septyniasdešimt aštuonerių metų ir išvyko į savo gimtąjį kraštą, į Būdviečio parapiją Lazdijų rajone. Į tą numylėtąją žemę, kur įleistos jo ir jo giminės bei genties šaknys. Būdviečio klebonu išbuvo dar šešerius metus, po to buvo paskirtas altaristu į Kalvariją. Mirė 2002 m. lapkričio 30 d. būdamas 88 metų amžiaus. Palaidotas Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios šventoriuje.
Klebono kunigo Petro Sitkos gimimo šimtmečio minėjimas seniai buvo sudargiečių geidžiamas ir laukiamas. Čia visi, patyrę iš gerojo kunigo tiek daug dvasinių malonių, jaučiasi tarsi jam skolingi likę. Šio minėjimo malda buvo tikras sielų atsivėrimas, kad į jas įsiveržtų, kad prie jų prisiliestų gerumo šiluma, pasilikusi tarp žmonių kartu su kunigo Petro Sitkos atminimu.
Minėjimo metu, turbūt, dažnas jautėme, kad ,, nežinome, kas tai yra, o žinome, kad yra. Nėra, o ir yra." Ir kad tą ,, yra " reikia labai labai saugoti ir puoselėti. Nes jame – mūsų stiprybė ir išlikimo viltis.
Alberta Natalija Dragūnaitienė, Sudargo BC pirmininkė