2022-09-30 d. ant pagrindinės Sudargo kalvos, miestelio centre, Laisvės aikštėje, ypač čia gausiai susirinkusios dėmesingos publikos apsuptyje, visus sujungė ir sujaudino Melno taikos ir Sūduvos apgynimo 600 metų sukakties minėjimas. Šiai sukakčiai pažymėti jo metu buvo atidengtas iškilus monumentas (skulptorius Saulius Kriščiukaitis), simbolizuojantis pasiektą taikos periodą po bevek 200 metų trukusių karų tarp Vokiečių ordino valstybės iš vienos pusės ir Lietuvos bei Lenkijos iš kitos. Tie karai baigėsi Ordino pralaimėjimu Žalgirio mūšyje 1410 m. Tada Ordinas, baimindamasis realiai gresiančių jungtinių savo priešų tolimesnių puolimų, pasiprašė taikos derybų. Sutikus kitai pusei, jos įvyko 1422 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje prie Melno ežero lietuvių‒lenkų kariškoje stovykloje, dešiniajame Vyslos krante, netoli Osos upės. Derybos buvo nelengvos, tačiau tarp abiejų pusių numatytas tikslas buvo pasiektas ‒ 1422-09-27 d. taikos sutartis buvo pasirašyta. To susitarimo rezultatai yra aktualūs ir šais laikais: Lietuvos Užnemunė (Sūduva) visiems laikams buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės . Taip pat pagal tą sutartį Lietuva pajūryje įgavo priėjimą prie Baltijos jūros. Štai tada, tų derybų metu, buvo priimtas iki tol Europoje galiojęs kitoks valstybinių sienų žymėjimo metodas. Nuo tos datos valstybinių sienų ženklinimas dalimitacijos būdu buvo pakeistas į demarkaciją ( iš aprašomojo ženklinimo pereita į ženklinamą fiziniais ženklais, sukasant kapčius ir ant jų pastatant atitinkamus ženklus.
Pirmoji taip paženklintos valstybinės sienos atkarpa buvo ir iki šiol tebėra nepakitusi. Ji tęsiasi tarp Vištyčio ir Sudargo panemunės (kitoje Nemuno pusėje Smalininkai) 135 kilometrų atstumu. Tuo savo nekintamumu ši Sūduvos krašto vakarinės jo dalies sienos atkarpa yra unikali visoje Europoje.

Šiuolakinis Sudargas dabar ‒ tik mažas miesteliukas, pasišokėjęs ant aukštos kalvos ir iš visų pusių apsuptas išskirtinai gražių horizontų. Tos nuostabios regyklos yra nepakartojama atgaiva akiai ir sielai. Bet žmogaus protui reikia gilesnio pažinimo bei pajautų, kad suprastume, kad įvertintume, kad iš buvusių kartų gyvenimų galėtume pasimokyti ir eidami į savo ateitį.
Šventės vedantysisgerb, Vikius Kaminskas paskelbė, kokie iškilūs svečiai dalyvauja renginyje: Tai Vilkaviškio vyskupijos hierarchai, savivaldos atstovai, Lietuvos Seimo nariai, užsienio šalių ambasadoriai, nevyriausybinių organizacijų veikėjai. Ir žinoma ‒ Sudargo krašto visuomenė ir aplinkinių regionų žmonės.
Praeityje Sudargas buvo galinga Lietuvos tvirtovė Nemuno pilių grandinėje ir budriai saugojo tą pagrindinį jos vandens kelią. O karai su Ordinu, pastarajam atsibeldus prie Baltijos jūros ir 1226 m. įsirvirtinus Mozūrijoje, pasidarė itin intensyvūs. Iš čia prasidėjo Ordino kovos su prūsais ir jų žemių užkariavimai. Tačiau greitai ši kariauna savo puldinėjimus išplėtė ir į Lietuvą, ypatingą dėmesį skirdama Žemaitijai. Kryžiuočių ordino tikslas buvo susijungti su Livonijos ordinu, 1202 m. susikūrusiu Rygoje. 1237 m. ordinų susijungimas įvyko ir nuo tol jie abudu priėmė kitą bendrą pavadinimą ‒ Livonijos ordinas. Tokių karingų grupių susijungimas Pabaltijui, ypač mūsų žemei, nežadėjo nieko gero.
Pirmą kartą teutonai (vokiečiai) Lietuvos teritorijas atakavo 1283 m. Per 17 pirmųjų XIV a. metų (1301m., 1303m., 1311m.) įnirtingai buvo puldinėjama Sudargo tvirtovė, bet ją įveikti nesisekė. Kryžiuočiai pergalę čia pasiekė tik po ilgesnės pauzės, kai sukaupę daugiau gerai ginkluotų pajėgų, kalbama net apie 5000 karių, 1317-06-24 d. vėl užpuolė Sudargą. Šio puolimo metu išžudyta daugybė tvirtovės gynėjų, pati tvirtovė sudeginta, vietovė paversta dykra. Spėjama, kad ir narsusis karvedys Sudargas žuvęs mūšyje. Gyventojų, manoma, buvo likę tik kaimuose, pasislėpusiuose aplinkinių miškų užutėkiuose. Liko vietovei per jos kovų metus su kryžiuočiais lietuvių užpelnyta pagarba ir atsidavimas savajai žemei, ir narsaus karvedžio vardas Sudargas.
Iki Žalgirio kautynių dar buvo likę 93-eji metai. Per tą laikotarpį daug įvairių pakitimų vyko aplinkinių tautų gyvenimuose, taip pat ir Lietuvoje. Žalgirio mūšis (1410-07-15 d.) buvo Ordino galybės praraja ir pabaiga ‒ kautynes prieš jungtines Lietuvos ir Lenkijos pajėgas jis pralaimėjo ir, bijodamas galimo tolimesnio jungtinių pajėgų puolimo, nusilpusiai kariaunai galimai grėsusio dar didesniu pralaimėjimu, pasiprašė jau minėtų derybų. Jose nelengva kaina buvo pasiektas susitarimas dėl sienų nustatymo. Ir tik tokiu būdu karams su ordinu buvo padėtas taškas.
Tai todėl Sudargas , kaip ir visa Lietuva, taip brangina ypatingus savo istorijos akcentus ir laiko pareiga skatinti mus visus vis grįžti ir grįžti prie tų įvykių atminties prikėlimo, kad tai, kas savo krašto laisvei apginti buvo padaryta buvusių ir daroma šio laiko kartų, taptų įkvėpimu būsimoms kartoms.
Sudargas nors yra mažas savo apimtimi, bet didis savo žmonių didžiadvasiškumu.Tai jie , tie dabartiniai žmonės, susitelkia patys ir savo susitelkimu pritraukia daug kitų pilietiškų geranorių. Taip apjungtomis pajėgomis saugoja, puoselėja bei garsina savo protėvių kartų darbų ir žygių atminimą bei suranda būdų, kaip tuos istorinio paveldo turtus perduoti ateičiai. Tai todėl čia savo nišas suranda šiam kraštui svarbių istorinių įvykių minėjimai įvairiomis temomis ir formomis, tame tarpe vis pastiprinant jas Sudarge iškylančiais paminklais.
Buvusi ilgai užmiršta ypač pamokanti Sudargo istorija dabar kaskart vis giliau atskleidžia savo slėpinius, ir tai tampa patriotišku įkvėpimu ne vienam atgimusios Lietuvos šviesuoliui. Toks įkvėpimas jau prieš keletą metų palietė ir Šv. Adalberto ‒ LDK ‒ riterių ordino vadovo Artūro Giedraičio bei jo žmonos Kauno apskrities bajorų draugijos vadovės Kristinos Giedraitienės jausmus ir protus. O kartu su jais ir daugelis kitų patriotų laisvanoriškai prisijungė prie šio idėjiškai reikšmingo poelgio . To rezultatas ‒ ypač raiškaus monumento nušvitimas Sudarge. Šio naujojo paminklo paskirtis ‒ nešti Lietuvos dvasinės stiprybės žinią į ateitį.
Šio orojekto iniciatorių ir vykdytojų ‒ 9; projekto partnerių ‒ 28; finansinę paramą projektui suteikė 34 asmenys arba organizcijos. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2004 m. iki 2022m. Sudargo miestelyje ir piliakalnių prieigų erdvėse pastatyti 6 teminiai paminklai ir Atgimimo ktyžius. Visi jie yra daug kančių patyrusios vietovės edukatoriai. Paskutinysis ‒ paminklas Melno taikos sutarties 600-osioms metinėms atminti (1422-2022 m.).
Renginio skelbiniai, nors buvo meniškai labai patrauklūs, tačiau iki veiksmo pradžios daug informacijos neatskleidė: intriga išliko iki pirmųjų šventės minučių. O renginio programoje buvo numatyta daug puikių dalykų ‒ negirdėtų, neregėtų, netikėtų. Visi jie buvo nukreipti į pagrindinės minėjimo temos atskleidimą. Tiesiog tai buvo istorijos nagrinėjimas išskirtinai KITAIP ‒ turiningai, vaizdingai, įtaigiai.
Renginio ruošimo darbuose aktyviai dalyvavom ir mes, sudargiečiai, ir vieniši čia nebuvom. Su mumis, nors malonią ir viltingą, bet nelengvą naštą nešti padėjo daug talkininkų ‒ vietos bendruomenės žmononių. Paramą teikė ir Šakių rajono savivldybė bei jos meras Edgaras Pilypaitis, Sudargo seniūnija kartu su kultūros darbuotojomis, seniūnė Rita Grigaitienė, valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių tarnybos Rociškių užkarda. O pagarbos ceremonijose visuomenę oriai telkė svečiai dvasininkai, publikos pasigėrėjimo žvilgsnius dar kurstė ir nemažas pulkelis kitų iškilnių asmenybių. Iš daugelio pasisakiusiųjų lūpų paskambėjo dar negirdėtų žinių detalių ir apie Sūduvą, ir Melno taikos tema. Todėl klausėmės ir mokėmės vieni iš kitų.
Po Šv.Mišių bažnyčios bendrija prisijungė prie Laisvės aikštėje laukiančios publikos, kur tuoj prasidėjo monumento atidengimo ceremonija. Ir prasidėjo ji labai uždegančiais akcentais ‒ vedančiojo Viliaus Kaminsko įtaigia bei tvirta ir raiškia dikcija deklamuojamomis eilėmis ir muzikiniu kūriniu ,,Ūdrio arija“ iš operos ,,Pilėnai“ (autorius Vytautas Klova). Arijos solo partiją savo nepakartojamu balsu išpildė Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis, jam akomponavo Karinių oro pajėgų orkestras (dirigentas kapelmeisteris kpt. Ričardas Kukulskis).
Tuo pat metu šventės dalyvius nustebino dar vienas niekada neregėtas ir negirdėtas akcentas ‒ ant savo vikrių žirgelių‒žemaitukų, įveikę panemunės kelius ir bekeles , į aištę atjojo būrys Vyčio žygio dalyvių ( jų tarpe buvo ir žirgas, gėręs sūrų Juodosios jūros vandenį). Taip pat jų junginyje buvo ir viena karieta. Vadovavo jiems visiems jotvingis mjr. Donatas Mazurkevičius.
Kadangi šventės idėja ir turinys buvo susieti su karų tema, tai jos jubiliejiniam pagerbimui labai pritiko ir aidūs kariški saliutai.
Garbė Lietuvai, kad senosios jos gyvenimo tradicijos, susiformavusios mūsų Valstybės kūrimosi epochoje, grūdintos per kelių amžių bėgsmą, sėkmingai pasiekia mūsų dabartines dienas. Jos iš ten mums atneša ir perteikia stirybės ir drąsos užtaisą, taip pat neleidžia atsipalaiduoti iš užmiršti, kokia yra brangi Laisvės kaina.

2022-10-23 A.N.Dragūnaitienė, Sudargas