Šviesa, tiesa ir meilė
Trys priesakai vedė į tikslą,
Pažadino dvasią ir viltį.
Trys priesakai laisvę grąžino
Ir leido į šviesą pakilti.
Klampioj tamsoje nepaklydę
Jie šviesą ir tiesą gint kvietė,
Todėl, kad tik meilė Tėvynei
Kelius tuos į laisvę mums tiesė.
Jei būsim tiesos nepamynę,
Įstatymais turtinsim kraštą,
Išliks mūs brangioji Tėvynė,
Lietuviškas žodis ir raštas.
Birutė Danielienė
2018-02-15
Ledonešis tuoj įgaus jėgą
Kovo mėnėsį dažnai taip nutinka – tuoj po šv. Kazimiero gamta, tarsi atsikvošėjusi po ilgo žiemos snaudulio, staiga pasipurto neįveikiama savo galybe. Visi storiausiai sniego prikloti pašaliai, iki šiol ramiausiai kiūtoję, dabar staiga pajuto vis aukščiau į zenitą pašokėjančios saulės jėgą. Iš karto vos pastebimai, tačiau su kiekviena diena ir net valanda jie vis greičiau tirpo, mažėjo, virsdami drėgmės prisigėrusiomis tiženomis, o šios savo ruožtu dar sparčiau smego, po savim sukaupdamos klanus vandens. Tie plėsdamiesi graužėsi pratakų griovelius, kad, jungdamiesi prie vienas kito, staigaus polaidžio vandenis nuneštų į didžiąją tėkmę – Naumiesčio miestelį apglėbusias upes – Širvintą ir Šešupę. Pašaliai atsivėrė per žiemą susikaupusiais juodais šiukšlynais. Šiuos pirmiausia apžiūrės atkutusios varnos, kuosos ir kovai; saulės atokaitos pašildytose balutėse smagiai turkšis įsuodę žvirbliai. Pašelmeniuose burkuodami smarkaus balandžiai, medžių ir stogų aukštymes visaip švilpaudami užkariaus varnėnai. Kitaip į bendrą sujudimą įsijungs krankliai, tie išdidūs gražuoliai-vienišai. Jie netykos, kur, kaip paprastai, galėtų ką nugvelbti, bet visa gerkle garsinsis padangėje gamtai pranešdami ‒ dabar jų tuoktuvių ir rūpinimosi lizdais metas! Ir net nebodami, kad skraido virš miestelio, savo skambių dainelių trupinėlius barstys vieversėliai. Tik tada, drėgmei vos vos prabrinkus, su grėbliais ir šluotomis suskubs sodybų šeimynos. Darbo visiems užteks, kol po savaitės, kitos pavasariniai debesys prapliups smagiu lietumi ir pažadins žaliąjį žemės gyvastį.
Dabar miestelis gyvens pavasarinio sujudimo ritmu ir tą paliudys atitirpstančių pašalių tvaikas, virinamų skalbinių šutas (didžioji priešvelykinė skalbynė), iš kailiadirbio dirbtuvių pašiūrės sklindantis rauginamų kailių smirdas ir – iš žydelio bakalėjininko kepyklėlės plačiai sklindantys ir gomurį kutenantys salsgani kepinių kvapai. Bet jie visi bejėgai prieš pavasarinio oro grynumą: jis taip smelkiasi į visas žmogaus ir viso, kas gyva, pajautas, kad neapsakomas gerumas apima sielą, judina mintis, o žmogus, rodos, pasijunti galintis kalnus nuversti ar savo dvasia į aukštybes pakilti.
Tokiomis valandomis daktaras Vincas Kudirka, nors ir būdamas labai silpnas, vistiek stengdavosi kiek galima ilgiau gaivintis pavasario atbudime ir pravėdinti sunkios ligos apimtus savo plaučius. Jis kvėpuodavo, traukdavo į save tą neapsakomą gaivumą su dar vis rusenančia viltimi nors kiek ilgėliau pratęsti savo žemiškąjį žygį. Juk tiek darbų dar nepadaryta, o kiekvienos dienos slenkstis darosi vis aukštesnis, vis aukštesnis. Kuris bus ta neperžengiama RIBA? Už jos jau nebebus nieko. Nieko! Todėl dar iš paskutiniųjų reikia skubėti.
Lėtutėliu žingsniu žingsniuoja daktaras jo aprašytojo Šešupės tilto link. Ten, nuo jo aukščio, jis apžvelgs nemažą upės vingį ir įvertins, po kurio laiko upė pakels leduotą nugarą ir išlaisvins savo tėkmę. Upei gerai, mąsto daktaras. Jai galių suteikia visi susitelkę vandenys, ir jų jėgos nasustabdysi. Kad taip būtų su žmonėmis? Ypač šiomis sąlygomis, kai tauta kenčia juodžiausią priespaudą, kai jai uždraustas net lietuviškas raštas, kai menkinama ir ujama gimtoji kalba? Kaip išgyventi šitokį baisų naikinimą?
Daktaras supranta, kad vienintelis tautos atgimimo kelias belikęs ― žadinti jos dvasią. Visais įmanomais būdais. To kelio kryptį pasirinko Lietuvos knygnešai, ją parodė neseniai publikuotas visuomenei skirtas mėnesinis žurnalas ,,Aušra“. Bet jo amžius buvo neilgas – tik treji metai. Tačiau tas pats būrys ir dar naujai prisidėjusių tautiškai susipratusių inteligentų po ,,Aušros“ išnykimo atkakliai ieškojo kelio naujam leidiniui. Jam ir pavadinimas buvo numatytas naujas - ,,Varpas“. Šis leidinys ― tai didysis daktaro gyvenimo rūpestis ir jo tribūna.
Štai jau ir tiltas visai netoli. Pro šalį tai į vieną, tai į kitą pusę žingsniuoja praeiviai. Jie beveik visi daktarą sveikinasi, dažnas maloniai kalbina. Juk tokia graži kovo diena, ji tiesiog traukte traukia visus į lauką. Miestelis po žiemos snaudulio jau sparčiai atkunta. Moterys blizgina peržiem apmūsijusius langų stiklus, vyrai apeina visus savo sodybų pašalius, apžiūrinėdami, kur kiek žalos padarė žiema: gal kur stogas pagadintas, vėjalentės aplaupytos, gal tvoros apsmukusios ar dar kas nors... Viską reikia laiku susižiūrėti. Dar iki Velykų reikia supjauti ir sukirsti malkas kitiems metams. Vasara bus skirta joms išdžiovinti. O ir šiaip ‒ vasaros reikės kitų svarbių darbų daugybei.
Dar vienas stabtelėjimas trumpam atokvėpiui prieš kelio pakilumą ir tada – tiltas. Kopdamas į tą nedidelę įkalnėlę, daktaras visai prilėtina žingsnį, nes ir taip žingsniuodamas vos beatgauna kvapą. O pabūti ant tilto ― jam labai svarbu. Juk jau akimis matyti, kaip Šešupė kelia aukštyn savo leduotą nugarą. Tas ledas jau visai atšutęs nuo pakrantės pakraščių. Dabar visomis kranto protakomis į upę skubėdamas gurguliuoja vanduo. Saulei vis labiau įsismaginant, jo plūs tokia gausybė, kad ledai pasiduos. Tikriausiai, gal net iki vakaro. Arba naktį.
Kai nušvis kito ryto saulė, upė jau bus išmėčiusi didžiules ledo lytis ant pakrančių pievaičių, nes jau dabar pakraščių meldynai ir karklynai – lapių ir kiškių žiemojimo buveinės – apsemtos, bet dar nedaug. Kai vanduo pakils ir kai tų krūmynų nei viršūnėlių nebus matyti, tada ledas pasiduos. Pirmiausia trankiai poškėdama skils virš upės tėkmės aukštai iškelta balkšvai gelsva išpurusio ledo nugara, atverdama tarp jo abiejų pusių vis didėjantį tarpą. Tame tarpe atsivers įnirtinga tamsios srovės verdenė. O paskui, niršiai poškėdami, ledai ims grūstis, lytys mals, laužys ir aižys viena kitą ir upė tada jau neš neš pirmyn savo potvynio vandenį. Neš taip galingai, kad bus aišku, jog jos jėgos niekas nesustabdys.
Bet tai – tik daktaro vizijose. Upė dar laukia savo ledonešio. Jis visai visai netoli, tačiau dar laukia...
Ar ne taip ir su Tėvyne? Ir jai ar netenka jau beveik šimtmetį glūdoti po svetimos priespaudos pusnynais? Tačiau jie tautos šviesuolių vis tirpinami, vis aižomi. Daktaras atsimena, ką jis rašė Varšuvos Universiteto baigimo proga. Į eilėraštį ,,Labora“ jis sudėjo visą savo širdį ir norėjo tais troškimais pasidalinti su visais savaisiais:
,,Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos ne‘pleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.“
Ar tie jo žodžai sudygo ir tebedygsta tėvynainių sielose? Ar ir derlių brandina? O, taip! Jau ketvirtas dešimtmetis, kaip uždrausta lietuviška spauda, tačiau kiek drąsuolių stojo į prigimtinės kalbos sargybą. Jų net nesuskaičiuosi. Jie, kaip tie pavasario upeliukai, iš karto tik vos vos gurgėdami, o paskui vis veržliau graužiasi, smelkiasi iš po pusnynų ir neša per savo žemę atgimimo viltį. Juk ir ,,Aušra“, ir,,Varpas“ ne tuščioje vietoje išdygo ir išaugo. Jų sėjėjų ‒ gražus būrys. Vargas tik todėl, kad lietuviškus žodžius į juos suguldyti tenka ne Lietuvoj, o už sienos, buvusiuose Mažosios Lietuvos miestuose Ragainėje ir Tilžėje. Iš čia pavojų pilnas tų leidinių kelias į Širvintos miestelį, kuris taip pat už sienos. O paskui ‒ dar grėsmingesnė atkarpa sienos perėjimas ir jau perėjus sieną. Tuo keliu keliauja ir ,,Varpas“, ir kiti leidiniai. Tačiau ,,Varpas“‒ tai ir daktaro minčių bei darbų tribūna, jo žodžių skleidėjas. O sieloje – tiek daug dar jų nepasakytų. Tik sunkus leidinio kelias į tėvynę, laukiančią tų žodžių. Gerai, kad šis darbas turi puikių talkininkų. Ko verta Plokščių taikos teisėjo Prano Kriaučiūno visokeriopa parama. Arba ištvermingojo Antanėlio Baltrušaičio pasiūlymas pagelbėti, pernešant leidinius per sieną iš Širvintos į Naumiestį. O juk invalidas, be vienos kojos. Didžioji daktaro talkininkė ‒ ponia Valerija ir net jos mažametė dukrelė Mania. Mergaitė be galo guvi, sumani. Ji eina į Širvintą neva namams ko nors parsinešti, o po rūbeliais slepiama spauda. Kelias neilgas, abudu miesteliai šalia vienas kito. Skiria tik upių santaka. Bet taip pat ir gerai saugoma valstybinė siena tarp prie Rusijos priblokštos Lietuvos ir Prūsijos. Taigi siena ‒ tikra praraja.
,,Aušros“ leidybos pabaiga ir ,,Varpo“pasirodymo pradžia beveik sutapo su dar baisesnėmis represijomis, nors jų jau iki tol buvo pakankamai: grėsė tardymai, piniginės baudos, įkalinimas įvairiam laikui, tremtys į atšiaurias Rusijos imperijos platybes. Daktaras kai kurias negandas jau yra pats savo kailiu patyręs. Dabar, po Rusijos ir Prūsijos valdovų susitikimo Peterhofe, atsirado dar didesnė grėsmė ― į nelegaliai einančius per sieną ir nesustojančius juos stabdant, sienos sargai galės šaudyti. Todėl daktaras šiurpdamas galvojo apie tai, kad visi pasišventėlių darbai prilygsta vaikščiojimui peilio ašmenimis. Tačiau tų pasišventėlių tinklas nemąžta, o plečiasi. Jau ir slaptų mokyklų atsiranda, ir mokytojų joms. Ir raštingų žmonių ženkliai daugėja. Tai ar neturi šis darbas prasmės?
Džiaugiasi daktaras, kad ,,Varpo“ žodžių aidas jau plačiai skamba po Lietuvą ir geidžia jo širdis, kad tas rašytinio šauklio gaudims po šalį vis garsiau aidėtų:
,,Tai skambink, ,,Varpe“! tegul gaudims tavo
Išilgai, skersai eina per Lietuvą!
Budink ir šauki graudžiu balsu savo.
O tas šaukimas per niek tenežūva!
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...“
Stovi daktaras ant tilto ir dėlioja mintis: kol dar turiu nors šiek tiek vieko, reikia skubėti, kad suspėčiau pasakyti, kas tautai svarbiausia. Ir kas man svarbiausia. Juk nežinau, kiek dar turiu laiko? Tas sunkus priepuolis Tilžėje ant spaustuvės laiptų. Kitas toks gali būti ir paskutinis?
O kas svarbiausia?
Tokia didinga Lietuvos praeitis! Iš jos galima mokytis ir mokytis. Koks tai gyvasties šaltinis visiems! Bet ypač jaunimui. Juk tik šviesdamas protą ir taurindamas sielą, gali pasiekti aukštų idealų. O negandų prislėgtai Tėvynei to itin reikia. Ir reikia pasiaukojančios, tikros meilės savo kraštui.
Štai kas dabar brendo daktaro galvoje. Jau net į eiles rimavosi. O kartu su eilėmis dar labai nedrąsiai, bet iš paskos vinguriavo ir melodija. Daktaras soprato, kad sueiliuoti žodžiai bus daug įtaigesni ir galingesni, jeigu jie galės skambėti kaip giesmė. Juk tokias eiles daina nepavadinsi? Jose kiekvienas žodis turi būti sakralus. Tagi jiems ir vadintis pritiktų ‒ ,,Tautiška giesmė“.
,,Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme,
Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“
O toliau? Kas toliau svarbiausia? Be abejonės, reikia kviesti, raginti žmones dirbti ant tėvynės naudos ir ant jos žmonių gėrybės. Bet Lietuvoj, kur ne ką daugiau tik kaip pusė žmonių moka raštą, kiek dar prisikaupusios tamsos yra? O reikia, kad šviesa ir tiesa lydėtų mūsų žingsnius... Ne, dabar toliau negalvos. Grįš prie rašomojo stalo ir tada klostys ant balto popieriaus lapo kartu su mintimis besiveržiančius žodžius. Bet ar jų dar daug trūktų? Gal tik palinkėti, kad meilė tėvynei būtų svarbiausia mūsų visų jungtis. Taigi pagrindiniai žodžiai jau parinkti, jie jau senokai skamba mintyse. Šiandien, po kovo dangaus vaiskumu ir jaučiant po savo kojomis kaskart vis labiau ledonešiui besiruošiačios upės jėgą, mintys tarsi savaime darėsi aiškesnės, tikresnės.
Pareis į savo butą ir rašys. Neatidėlios nei tupučio. Juk jo smėlio laikrodis tokia greita srovele sparčiai birena smėlį pro siaurą pratekėlę į kitą, į apatinę pusę. Visus darbus reikia nudirbti, kol dar į tą kitą pusę neištekėjo paskutinės smėlio kruopelės. Reikia suspėti, nes ta kita pusė bus tik iki jos nudirbtų darbų aidas. Tik aidas. O juk aidas ne visur ir ne visada gerai girdimas. Daktarą, sėdantį rašyti, nuolat kamuodavo mintis: ar aš sugebu pasakyti taip, kad tauta girddėtų, o išgirdusi suprastų? Ta mintis, jam grįžtant prie rašomojo stalo, vėl beldėsi galvoje. Tačiau ir šį kartą, kaip daugsyk yra buvę, abejonėms nepasiduos, rašys! ,,Tautiškai giesmei“ daug žodžių nereika. Reikia tik tų, kuriuos ir saugojo, ir šlifavo istorijos šimtmečiai. Juos supras kiekvienas lietuvis. Vėl į atmintį atskambėjo mintys iš Varšuvos laikų:
,,Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, navaryti,
Savo tėvynės garbei ne‘pželdina tako.“
Daktaras galvoja: gal prieš kokį pusvalandį aš čia atsistojau pažiūrėti į žūtbūtinę Šešupės kovą su sunkia ledų našta. Bet kaip sparčiai kyla vanduo? Upės pergalė jau netoli. Visai netoli. Daktarą apima karštas jaudulys, bet jis negalvoja, kad tai dėl ligos. Tai džiaugsmo jaudulys, kad ir tauta kaip upė ― vis sparčiau kaupia savo jėgą. Juk ir jis savo darbe ne vienas. Koks gražus talkininkų žiedas, pasklidęs po Lietuvą. Be jų leidyba ir jos sklaida būtų sunkai įmanoma. Žinoma, reikėtų dar daugiau pajėgų, bet ir dabar jis nesijaučia vienišas. Juk ,,Varpas“ nenutyla. Jau kaupiama nedžiaga kitam jo numeriui. Reikia suspėti, kad ,,Tautiška giesmė“ ten surastų sau vietą. Laikraščio tiražai net tokiomis baisiomis persekiojimo sąlygomis dabar jau gerokai išaugę, tai gal jie ir toliau pajėgs nešti ir skleisti tautai skirtą žinią? Tik ta sveikata kiša koją... Jam jau sunku patikėti, kad pats dar džiaugsis savo siekių pergale, nes, būdamas daktaras, gerai supranta savo ligos klastingumą. Tačiau ar jis čia turi būti svarbiausias? Svarbiausia – visa tauta! Dirbti reikia jos naudai ir jos gėrybei. Jo nebus, bet bus daug tų, kurie jau stojo ir tebestos į laisvės trokštančiųjų kelią ir žengs juo, nebodami net didžiausių pavojų. Daktaras viliasi, kad jo ,,Tautiška giesmė“, jeigu pasiseks gerai suguldyti į ją pačius svarbiausius žoddžius, gal taps tautos skatintoja ir vienytoja? Gal...
Dar pastovės truputų ant tilto, dar pasimėgaus oro gaivumu ir tada gręšis atgal. O meldai ir karklynai vis labiau nyra į vandenį. Ak, kad pajėgtų daktaras išstovėti, kol upė parodys, ką ji gali. Koks tai jaudinantis grožis būtų. Bet reikia eiti, reikia grįžti atgal į savo kambarėlį. Smagu lauke, tačiau pavasario šiluma apgaulinga: čia šildo, čia šalto vėjo gūsiu užsiaučia. Daktarui tai būtų pavojinga. Oras lauke kad ir gaivus, tačiau ilgas buvimas jame taip pat vargina. O jis toks silpnas jaučiasi, toks silpnas. Tik tie ,,Varpo“ puslapiai, jie taip pat laukia naujos medžiagos, todėl taupys ir sveikatą, ir laiką. Todėl dabar palengvučiais grįš atgal, nes reikia rašyti. Giesmės tekstas jau vis ryškiau pulsuoja galvoje. O paskui jį ‒ ir melodija. Mąsto daktaras: žodžių giesmei daug nereikia, reikia uždegančios minties. Tokios, kad ji įgautų neįveikiamą kaip ledus laužiančios upės jėgą.
Alberta Nataija Dragūnaitienė
2018 m.