Vinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.xVinaora Nivo Slider 3.x

katekizmas 1Teatleidžia man šio perspausdinamo straipsnio autorė gerbiama Rūta Švedienė iš Kėdainių už tai, kad jos parengtą medžiagą nieko nekeisdama noriu labiau priartinti ir prie Šakių krašto, ir prie kitų skaitytojų dėmesio. Juk čia Zanavykija, iš gilios praeities atsinešusi ne lietuviškos darybos savo pavadinimą, nors gal daug gražiau skambėtų Užnovija? Bet šis kraštas moka kietai saugoti brangiausią ir vertingiausią tautos paveldą ‒ prigimtinę kalbą ir išugdė vieną tarp didžiųjų lietuvių kalbos puoselėtojų ir sergėtojų neprilygstamąjį kalbininką Joną Jablonskį. Tai jo ir darbų, ir prigimties dėka Zanavykija tapo lietuviško žodžio tėviške. O ta visos tautos savastis ‒ lietuviškas žodis turi labai labai gilias šaknis: jos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai ir siekia net sanskrito laikus (500 metų iki mūsų eros pradžios). Lietuvių kalba yra archajiškiausia iš 6 gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Tiesa, rašytiniai lietuvių kalbos šaltiniai pasirodė gana vėlai, tik XVI amžiuje. Tačiau sakytinės turtai tikrai dideli: turi dvi tarmes – aukštaičių ir žemaičių, o šios ‒ daug savo patarmių. Gaila, kad tarmėms kažkurį laiką trūko dėmesio. Tačiau pastaruoju laiku po truputį tas dėmesys atsigauna.
Svetimųjų kalbų invazijų lietuvių kalba yra patyrusi ne vieną kartą, ir tai buvo praeityje. Bet ir dabar netrūksta grėsmių nedidelei tautai prarasti savo autentiškumą, nes lietuviškai kalbančiųjų visame pasaulyje priskaičiuojami tik apie 3 milijonai. Tačiau tas nors ir nedidelis skaičius raiškiai patvirtina tautos gyvybingumą. Mes neišnykome nei senaisiais laikais, nei naujasniais. Priešingai! Mūsų prokartų vis ženklesnis prielankumas Vakarų kultūrai išryškėjo dar X a., sustiprėjo XIII a. Tame pačiame XIII amžiuje sulaukėme Karaliaus Mindaugo karūnos. XVI amžiuje Martyno Mažvydo ,,Katekizmas“ šviesos apkaustais kaip tvirtą senovinę skrynią apkaustė mūsų kalbą lotyniško rašto rašmenimis, kurie puikiai atitiko mūsų kalbos garsyną. Šis reiškinys buvo svarbiausia gimtosios kalbos apsauga nuo vis intensyviau besiskverbiančių aplinkinio pasaulio grėsmių ir tapo didžiule kultūrinio proveržio galimybe visai tautai. Iki to laiko gyventojų tarpe švietėjiška veikla daugiausia rūpinosi dvasininkija: jos dėka šios naujos epochos laikotarpiu, 1570 m., į Lietuvą atvyksta jėzuitai ir Vilniuje įkuria kolegiją ‒ tiems laikams gana solidžią mokslo įstaigą. Jos solidumą patvirtina ir tai, kad 1579 m. spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleidžia bulę ir patvirtina kolegijos reorganizavimą į universitetą.Taip Lietuvos širdyje Vilniuje iškyla pats ryčiausias Europos universitetas ir ilgą laiką jis išlaikė šį statusą.

Amžių bėgsmas šiai mokslo šventovei atnešė daygybę visokių permainų. Tame tarpe ir skaudžių politinių. Tik 1990 metais, jau po Lietuvos nepriklausomybės atrkūrimo, iškiliausiai mūsų krašto mokslo įstaigai grąžinta autonomija ir Vilniaus universiteto vardas. O štai po 30 metų savarankiško mūsų valstybės gyvenimo galime su pasididžiavimu džaugtis, kad ši aukštoji mokykla pasaulinėse reitingų vertinimo lentelėse greitai kopdama į viršų, yra patekusi į pirmąjį 400-uką . Bet ne vien tik Vilniaus universitetas kyla reitingų suvestinėse. Į jį lygiuojasi ir daugiau. Taigi Lietuva sparčiai kopia į savo šviesos kalną ir gali didžiuotis daugeliu savo pasiekimų. Tik kodėl rašant tokias eilutes nevalingai krūpčioja širdis?
Pergyvenom ir nepalaužti kilom iš visokių gyvenimo duobių. Buvom rusinami, germanizuojami, polonizuojami. Ir tai dažniausiai buvo daroma panaudojant vienokį ar kitokį svetimųjų brutalumą ‒ dvasinį ar fizinį. O 1864‒1904 m. lietuvių tautos rusinimo metai buvo tikro genocido era. Dar juodesnių išbandymų lavina tautas, ypač Europos, užgriuvo XX amžiuje. Juk per šį žemyną, peršokdami ir į kitus, ritosi du kraugeriški pasauliniai karai. Tačiau tauta nepalūžo. Ji iškentė visus išbandymus ‒ katorgas, įkalinimus, mirties bausmes kartuvėse ar tiesiog sušaudymus, tremtis. Ir tai gulė ant visų visuomenės sluoksnių pečių. Tai kas dabar mus, atgavusius laisvę, verčia sunerimti?
Ne vieną rūpestį rūpestėlį turime dėl savo tautinio identiteto išsaugojimo. Jų tarpe gali būti politiniai, ekonominiai, kultūriniai, moraliniai klausimai ir daugelis kitų. Tačiau tarp jų pats svarbiausias ‒ kalba, bendra visai tautos žmonių grupei. Ji ir tik ji globaliame pasaulyje dalyvaudama labiausiai prisideda prie tam tikrų žmonių grupių vientisumo išlaikymo ir jų autentiškumo apibrėžimo. Juk kalba yra itin lanksti žodinė mūsų minčių reiškimo sistema ir pagrindinė žmonių komunikacijos tarpusavyje priemonė. Todėl ji be galo įvairi, kiekvienos tautos ar net keleto atskirų žmonių grupių ar šeimų susikurta savita. Be to kalbos žodyniniu požiūriu yra augantis dalykas. Juk kiek pasaulyje atsiranda naujų išradimų, naujų veiksmų, kitokių naujų reiškinių, kuriuos reikia pavadinti. Didelė dalis tų naujų žodžių plinta po pasaulį ir tampa tarptautiniais. Šitokie reiškiniai sudaro galimybę vienu kartu praturtinti pasaulio žodžių arsenalą, ir tai yra labai naudinga.
Tačiau be visų teigiamų kalbos plėtros galimybių neišvengiame ir neigiamų. Juk nuolat mūsų klausą dirgina ne viena svetimybė ‒ ypač jau seniai suvešėję rusicizmai, o pastaruoju laiku juos besistengiantys nukonkuruoti anglizmai. Jeigu pasidairytume ir įsiklausytume, tokių pavyzdžių daug pririnktume. Ypač daugelis jaunų žmonių nori pasipuikuoti svetimų kalbų ,,žinojimu“, vietoje gražių savosios kalbos žodžių ar jų junginių, mėtydamiesi svetimais skoliniais ar barbarizmais. O vis dėlto tokie pasimaivymai nepasitarnauja savęs išaukštinimui, bet tiktai menkinimui. Juk ir tas nelemtas ,,Vau“ (Wow) turi gražų, emocingą lietuvišką savo atitikmenį ,,Oho“. Tiesa, tūlas gali paklausti, kur ieškoti atsakymų savo žinioms pagilinti ar papildyti? Čia didelio vargo nėra ‒ daugeliu klausimų Jums padės internetas. Be to nėra stokos ir rašytinių žinių, taigi belieka tik norą pasitelkti.
2022 m.sausio 8 d. sukanka 475 metų nuo to laiko, kai lietuvių tauta į savo rankas galėjo paimti ir atversti nedidelės apimties, tik 79 puslapų, lietuvišką knygelę. Ta knygelė ‒ tai protestantų kunigo, žemaičio pagal etninę kilmę, Martyno Mažvydo ,,Katekizmas“, išleistas lietuvių kalba ir išspausdintas Karaliaučiuje. Nuo šio leidinio prasidėjo lietyviškos raštijos pradžia ir plėtra. Išspausdinta ji buvo dviem šriftais: gotikiniu (švabacho) ir lotyniškuoju (antikva) šriftu. Tai atitiko dvejopus jos skaitytojų poreikius. Iki šiol yra žinomi tik du išlikę šio brangaus leidinio egzemplioriai ‒ vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas Torūnėje (Lenkija).
Taigi 2022 metai yra jubiliejiniai lietuviškos raštijos metai. Deja, gyvename pandemijos sąlygomis, tai mūsų tarpusavio komunikavimas turi būti ir ribotas, ir labai atsargus. Tačiau veržlioji visuomenės dalis atranda inovatyvių būdų, kaip gerąją žinią galima skleisti visuomenėje. Juk kaip išmoningai ir turiningai suspindi daugelio bibliotekų, mokyklų, bendruomenių veiklos, sugebančios nuoširdžiai atliepti sklindančiai žiniai. Ne tik atliepti, bet ir plėtoti ją. O plėtojimo būdus galima rinktis visokius: suburti virtualius diskusijų klubus; paprašyti bažnyčių paramos; parengti ir paplatinti tarp gyventojų temines skrajutes (per pašto dėželes); bendrauti per socialinius tinklusi9r dar kitokius. Svarbu, kad žinotume, kad neužmirštume.
Kalba yra kiekvienos tautos gyvybinis pamatas, be kurio jai išlikti beveik neįmanoma, todėl saugokim, turtinkim, mylėkim ir branginkim šį savo NEĮKAINOJAMĄ RELIKTĄ!

Alberta Natalija Dragūnaitienė, Sudargas

Joomla templates by a4joomla